AIŠKINAMASIS
RAŠTAS
Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos
Respublikos konstitucijos 47 str. pakeitimo paskelbimo
Pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, kurią priėmė Lietuvos piliečiai 1992-10-25 referendume, 47 straipsnį, buvo nustatyta, kad:
Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės
teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Laisvo prekių judėjimo direktyvą,
kurioje jokio įpareigojimo dėl privalomo žemės pardavimo užsieniečiams nėra, Lietuva pažadėjo nuo 2004 metų sudaryti galimybę ES piliečiams įsigyti žemę
Lietuvoje. Tačiau jau 2003-01-23 Lietuvos Respublikos Seimas balsavo už Konstitucijos
47 straipsnio naują redakciją „Dėl Konstitucijos
47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo“ Nr. IX-1305, kuri nustatė, kad:
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn
Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal Konstitucinį įstatymą, tai
yra įteisino užsienio piliečių teisę įsigyti žemę Lietuvoje įstatymo
numatytomis sąlygomis.
Tačiau priėmus šią Konstitucijos pataisą, iš
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio Lietuvos valstybės ir Lietuvos piliečių teisė į žemę, miškus, parkus ir
vidaus vandenis apskritai buvo pašalinta. Šiuo metu galiojanti Konstitucijos
47 str. redakcija:
„Lietuvos
Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat
valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos,
archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į
oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną
Baltijos jūroje.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta
tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir
konsulinėms įstaigoms įkurti.“
Lietuvos piliečių
ar Lietuvos valstybės teisės į žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus
priešingai, nei užsienio piliečių, nebenumato. Taip pat šiuo metu galiojančioje
Lietuvos Konstitucijos 47 str. redakcijoje jokios nuorodos į kokį nors kitą
įstatymą, apsprendžiantį Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės teises į
Lietuvos Respublikos žemę, nėra.
Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija vienos iš esminių,
pamatinių konstitucinių teisių - teisės į žemę, miškus, parkus ir vandenis
Lietuvos piliečiams (ir Valstybei) nebegarantuoja. Toks Lietuvos piliečių ir Valstybės konstitucinių
teisių apribojimas yra neteisėtas ir
antikonstitucinis, todėl nedelsiant turi būti atstatytas. Kadangi Lietuvos
Konstitucija buvo priimta tautos referendumu, kadangi 300000 balsų surinkimas
yra labai sudėtingas ir įstatymiškai apribotas 3 mėnesių periodu, privalomasis
referendumas gali būti skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, jame
išsprendžiant tiek Lietuvos, tiek ir užsienio piliečių klausimus, susijusius su
žemės įsigijimo Lietuvoje teise.
Vengrija 2012 metų gruodžio mėnesį
priėmė konstitucijos pataisas, pagal kurias uždraudė parduoti Vengrijos žemę
užsienio piliečiams. Kitos valstybės, kaip Danija, Šveicarija
ir kt. yra numačiusios griežtus apribojimus dėl žemės ūkio žemės įsigijimo,
kaip antai, reikalavimas pragyventi valstybėje 8-10 metų ir dirbti žemę ir kt. Daugelis ES šalių, stodamos į Europos sąjungą, išsiderėjo
pakankamai ilgą - iki 20 metų (Lenkija) pereinamąjį laikotarpį, iki galimai
susilygins žemės kainos ir įvairių valstybių piliečių perkamoji galia.
Lietuvos piliečių, išgyvenusių okupacijos
sąlygomis daugiau nei 50 metų, ekonominė ir finansinė padėtis per 22
nepriklausomybės metus negali prilygti Europos valstybių gyventojų finansinei
padėčiai. Tai patvirtina ir žemės kainos Lietuvoje, kurios iki šiol yra apie 10
kartų mažesnės, nei vakarų Europos valstybėse. Be to, nors Europos valstybėse
formaliai teisė pirkti žemę ir egzistuoja, tačiau dėl gyvenimo jose cenzo ir
kt. apribojimų, kaip taisyklė, žemės ūkio žemė užsieniečiams neparduodama.
Lietuvoje, atstačius
nepriklausomybę, susikūrė ir rinkos sąlygomis išsilaikė tik stambieji ūkiai,
kuriems valstybė sudarė sąlygas gauti ES paramą. Tačiau smulkieji ūkiai
skursta, nes neturi lėšų didesniems žemės plotams ir technikai įsigyti.
Gyvenantiems kaimo vietovėse ir nedirbantiems žemės kaimo gyventojams išmokama
daugiausia pašalpų. Todėl būtina sudaryti sąlygas atsikurti smulkiesiems ir
vidutiniams ūkiams, leisti įsigyti žemę dirbantiems žemės ūkio žemę žmonėms -
kiekvienam norinčiam ir galinčiam ūkininkauti kaimo gyventojui išgyventi ir
išlaikyti iš žemdirbystės savo šeimas, o ne parduoti žemę vidaus ir užsienio
spekuliantams. Taip gali ir turi būti išspręstos nedarbo, emigracijos ir
apsirūpinimo sveikais maisto produktais problemos, o kaimas apsaugotas nuo
išnykimo.
Kita esminė žemės pardavimą užsieniečiams
ribojanti aplinkybė - mažesnės Lietuvos piliečių konkurencinės galimybės dėl
žymiai mažesnių, nei ES vidurkis, atlyginimų ir žymiai – iki 10 kartų -
mažesnių žemės kainų Lietuvoje. Tol, kol atlyginimai ir pajamos bei žemės
kainos Lietuvoje nepasieks Europinių atlyginimų ir kainų, būtina apsaugoti žemę
nuo vidaus ir užsienio spekuliantų jos supirkimo spekuliaciniais tikslais.
Nesiėmus įstatyminių priemonių Lietuvos valstybės žemėms apsaugoti, didesnė
Lietuvos teritorijos žemių dalis ar net ir visa žemė gali atsidurti ne Lietuvos
piliečių rankose. Lietuvai, kuri yra žymiai didesnių gyventojų skaičiumi ir
teritorija nedraugiškų valstybių apsuptyje, būtina įstatymiškai apsaugoti
Lietuvos valstybę nuo bet kokių galimybių tokioms prielaidoms atsirasti
ateityje.
Dėl pasaulyje prognozuojamo ateityje maisto
produktų ir geriamojo vandens trūkumo Lietuva turi unikalią galimybę ne tik
aprūpinti kokybiškais maisto produktais ir išmaitinti visus Lietuvos žmones,
tačiau pagaminti ir pelningai parduoti maisto produktų perteklių užsieniui.
Itin perspektyvi pasaulyje yra ekologiškų žemės produktų gamyba. Ekologiški
maisto produktai gali tapti mūsų valstybės gerovės ir suklestėjimo šaltiniu.
Kadangi žemės ūkio produkcijos gamyba yra viena iš svarbiausių Lietuvos
eksporto ir valstybės pajamų sričių, būtina sudaryti sąlygas išlaikyti žemę
Lietuvos piliečių rankose ir neparduoti jos užsieniečiams kaip gyvybinio ir
strateginio Lietuvos turto. Todėl užsienio piliečiams turi būti sudarytos
sąlygos žemę naudoti ir dirbti nuomos teise.
Šiuolaikinė
valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje
teritorijoje, turi savo įteisintą viešąją valdžią, yra nepriklausoma ir
pripažįstama kitų suverenių valstybių. Valstybės teritorija – tai ne tik fizinis žemės plotas, bet ir kriterijus, kuriuo vadovaujantis
atskiriame vienos valstybės
tautą nuo kitos valstybės
tautos. Per amžių amžius dėl žemės vyko karai. Mūsų protėviai,
gindami Žemę, išliejo daug kraujo. Tačiau 21-ame amžiuje karą siekiama pakeisti
kitomis priemonėmis - darant spaudimą pakeisti įstatymus, kad praradus
nuosavybę į žemę, galimai prarasti ir suverenitetą. Grėsmė prarasti
suverenitetą mažoms ir neseniai išsivadavusioms iš okupacijos valstybėms kyla
ir dėl vakarų valstybių nekontroliuojamos pinigų emisijos, kai nepadengti turtu
pinigai atsiduria monopolijų ir nesąžiningų asmenų rankose.
Lietuvos Žemė yra nacionalinė vertybė, mūsų
bendras paveldas ir gyvenimo pagrindas. Žemė - Lietuvos piliečių maitintoja ir
pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kartų kartos, gyvenusios Lietuvos
teritorijose, gynė ir saugojo Lietuvos Žemę. Lietuvių tauta, nors ir laikinai buvo praradusi laisvę ir nepriklausomybę,
dar niekada Žemės savo valia niekam nebuvo perdavusi ar pardavusi. Žemė
yra mūsų Motina, ji negali būti paversta į prekę. Lietuvos Konstitucija privalo
apsaugoti Žemę nuo vidaus ir užsienio spekuliantų ir Žemę išsaugoti Lietuvos
ateities kartoms.
LR Konstitucija skelbia: Lietuvos
valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai ir
aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai. Esant tokioms
aplinkybėms, yra būtina surengti privalomąjį referendumą, kuriame iš naujo
suformuluoti Konstitucijos 47 straipsnį pilna apimtimi, atstatyti neteisėtai
pašalintas iš Konstitucijos Lietuvos piliečių teises ir suteikti Lietuvos
piliečiams teisę nuspręsti, kam turi priklausyti Lietuvos žemė.
Parengė: Aldona Birutė Jankevičienė , advokatė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą