Naudininko gramatika ir gramatui nauda

grãmatas sm. kuopa, žmonių bendruomenė; plg. grumutas: Viename gramate esant, reik teisingai daryti J. Nu taigi. Šiandien Elertė "Klasikos" radijuj dvi psichologės/psichoteraeputės apie nereikalingų dovanų dovanojimą kalbėjo. Viena klausytoja paskambino radijo studijon ir paaiškino, kad nereikalingą dovaną ji atiduotų tam, kas prisipažintų, kad jai nereikalingas daiktas jam kaip tik yra reikalingas. Kaip neišmano šiuolaikinės gramatikos! Tai lotyniškas naudininko pavadinimas dativus 'duodamasis'. O šiuolaikinėj Lietuvoj viskas kitaip. Kas tau duos kad ir nereikalingą daiktą be naudos? Neduos... Išnaudot reikia, jei jau turi kokį paties nenaudojamą, bet kitam reikalingą daiktą - gal išnuomot, gal parduot, gal dar kaip. Negi duosi kaip koks luotynų dativus 'duodamasis'. Taigi naudininkas! Juk, kaip braliukai, gal svetimųjų pamokyti sako - gryna nauda! Tai kas mum  'duodamąjį dativus' naudininku' pavadino? Ar ne tie patys*, kurie pingančius pinigus braliukam 'nauda' pavertė? Naudininkas atsako į klausimą 'kam'? O į kokį klausimą atsako valdininkas. Juozapas sako, kad valdininkas (kaip aštuntas linksnis, pats svarbiausias mūsų gramatoj, skant) atsako į klausimą 'kiek'? O jei pavaldusis valdininkui sako 'ne' - paskum, žiūrėk, jau šitaip sako valdininkas: - Štai tau 'naudas sods', zirga tu galva! Sakykit, kokia iš šitokios gramatikos visam gramatui nauda? Man regis, beveik jokia. Lyg patys negalėtume nuspręsti 'kiek', be valdininko... Tai kam tada jinai, tokia mūsų gramato gramatika, naudinga? Ar ne šitiem? Taigi kad. * Va koks buvo gramatas: Происходит от праслав***. , от кот. в числе прочего произошли: сербск.-церк.-слав. грамада (др.-греч. ὕλη), русск. громада, укр. грома́да «община», белор. грама́да, болг. грама́да, гръма́да, сербохорв. грама̀да, словенск. gramáda, grmáda, чешск., словацк. hromada, польск. gromada, в.-луж. hromada, н.-луж. gromada. Родственно лит. grãmatas «куча», gramantas «ком», др.-инд. grā́mas «толпа, деревня, община», осет. ærɣom «ноша, кладь» (с вторичным æ и метатезой gr > rɣ; лат. gremium «лоно, недра, горсть», др.-в.-нем. krimman «давить», др.-англ. crammian «набивать, наполнять», также лит. grùmalas «ком земли», grum̃stas -- то же, grùmdau, grùmdyti «месить». Совершенно неприемлема попытка Коштиала, возводящего слав. слова к венец. grumada, фриульск. grumada «куча», grumare «наваливать», лат. grūmus «куча, ком». Ром. формы на d заимств. из слав. ** O naudininką mums sugalvojo taigi Vytauto Landsbergio senelis Jonas Jablonskis: įdiegė daugybę naujadarų: ... linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas)... *** Tai kaip ten tasai gramatas pasidarė - grumtynės ten buvo ar kam pagrūmoti**** pakako? A? **** grùmutas sm. (1) kekė, kemuras: Viename grùmute riešutai suaugę, t. y. viename kevale J. Ar grumias, ar grūmoja jie? Ne.