2018 06 14: Gyvūnų Policija

Tada, 1941-ais,  Birželio 14 dieną Tremtin (ne „Ekskursijon"!)

vežė gyvuliniuose vagonuose.

Šiandien gi pas mane Saulėtojoje g. 15 B Mikališkių km. Vilniaus raj. apsireiškė Gyvūnų Policija.

Iš tiesų, tik spėju, kad nutiko būtent taip, nes jaunikaitis šalia LNK kameros (paprašytas prisistatyti taip prisistatė: LNK)  vis bandė pertraukti mano pasakojimą ir stengėsi kalbinti apie šunis.

O paskambino man Vilniaus raj. Viešosios tvarkos skyrius ir paprašė atvykti į Saulėtąją g. 15 B, nes  gavę skundą dėl mano šunų.

Vėl?

Dėl Dičkio (kuriam gydyt "Jakovo klinikoj"  kone 300 eurų išleidau), po to virtusio Briedžiu ir apsigyvenusio Žvėryne, bute virš Vytauto Landsbergio (jis laiptinėj turi 3 kaimynus, 2 iš jų turi po maniškį šunį), net trissyk aiškinausi su Vilniaus policija.

Kuri, beje, mano paklausta sakė, kad Vilniaus rajonan, kaiman, pas kokių girtuoklių,  kurių vis dar netrūksta, kiemuose esančiose būdose gyvenančius ant lenciūgo pririštus šunis policija nevažiuoja pasidomėt, ar jie ten gerai jaučiasi ir ar tinkamai prižiūrimi.

Pabandytų kaime paprašyti būdoj gyvenančių šunų skiepų pažymėjimo:)

Apsiriko Vilniaus policija sakydama, kad rajonan nevažiuoja.

Pas mane - važiuoja!  Nes šunes ne būdoj, o troboj gyvena.

Gal jiems ten negerai?

Kažkokia moteriškė prieš gerą mėnesį buvo skundą parašiusi dėl mano šunų, tada lyg ir viską išsiaiškinom. O dabar kas?

Mečiau ruošiamas rytdienos egzaminų užduotis studentams, išlėkiau iš universiteto, nuskubėjau ten, kur mane už 50 eurų mokestį Valstybinė Registro tarnyba išvadavo iš "bomžo" statuso

(po skyrybų, pasirodo, man pačiam šito nežinant,  netgi šitokio - "bomžo" - statuso buvau netekęs (taip „nuostabiai" veikia mūsų teisinė sistema), o Lietuvos Respublikoj dabar naujiems pensininkams pensijos pradedamos mokėti tik tada, jeigu jie:

1. Patys raštu šito paprašo "Sodros" (aš vieno nuobodaus susirinkimo metu belandžiodamas internete pasidomėjau ir sužinojau, kad jau 3 mėnesius esu pensininkas, tada paskambinau „Sodron" pasiklaust, kurgi mano pensija, ir sužinojau, kad šiais „skaitmeninių  technologijų ir interneto" laikais privalu atvykt ir paprašyt pensijos - parašyt prašymą: pati gi „Sodra" šitokio savo kliento atžvilgiu tyli it pelė po šluota - nesiteirauja, ar norėtų jis pensiją gaut, ar gal nenorėtų; pažįstu senolį, kuris šitaip „pražioplino" 5 metus - tai jam „sodrioji" „Sodra" už tuos 5 metus jo pensiją taip ir „numuilino" - esą, jau metai prabėgo, popieriai archyve, reikalas baigtas:));

2. Turi oficialų "bomžo" statusą (pasirodo - oi kaip nelengva tokį gaut, man neišsyk pavyko, tik po to, kai atnešiau „skyrybinio" teismo nutartį, įrodančią, kad turiu nekilnojamojo turto - tik tada tapau „bomžu", antraip, man aiškino mūsų seniūnijoj, negali mane pas save "prideklaruot", iš pradžių, sakė, reikia, pvz., pasėdėt kalėjime; nejuokauju ir neišprotėjau: Sudervės seniūnijoj mane įtikino, kad tokie įstatymai Lietuvos Respublikoj) arba yra deklaravę gyvenamąją  vietą Lietuvoje 

(beskaitydamas šitokį "nuostabų įstatymą" supratau, kad, jei po daugiau negu 40 metų visiškai legalaus, „įforminto", mokant įmokas „Sodrai" darbo Lietuvoje, sulaukęs pensijinio amžiaus, būčiau "išsideklaravęs" iš Lietuvos ir išvykęs, pvz., gyvent Ispanijon, tai, ko gero, turėčiau mažiau rūpesčių, žr. 3.1 2)3)4))), 

taigi, nuskubėjau ir ... radau bent kelias (regis, tris) grupes su TV kameromis ant pečių.

Siurprizas:))

Tad, išlipęs iš auto, joms, televizijoms, tiesiai į kameras ir papasakojau apie savo ir brolio sūnaus nuotykius (pažiūrėkit, pažiūrėkit šiose nuorodose, kaip Lietuvos Prokuratūra elgiasi) su Lietuvos Respublikos teisėtvarka

po trims neatpažįstamai, taip, kad net lyties neįmanoma buvo nustatyti,

sudegusiems Lietuvos Respublikos piliečiams mirtino 2013-jų metų Vasario 16-tąją Geležių kaime  nutikusio gaisro, 

tokio mirtino, kad jame nesudegė medinio namo sienos ir net medinės kopėčios ant kraigo.

Trys Lietuvos Respublikos piliečiai 2013 metų Vasario 16-ją Geležių kaime pasirodė besą degesni už medį.

O gaisrininkai gaisrą ... fotografavo, meniškai:)

O bent dvi TV tą pačią gaisravietę pamatė visiškai skirtingai

viena nuo kitos ir kitoniškai,

negu ją matė

mano fotoaparatas.

Po to, kai parašiau Vilniaus rajono policjos vyriausiam komisarui tai, ką žinau apie nuotraukose matomos taip ir nesudegusios trobos savininko (neatpažįstamai sudegusio toje troboje sykiu su mano broliu ir dar vienu nuomininku) nuotykius su keletos hektarų žemės Vilniaus miesto ribose pardavimu ir gautų pinigų paskolinimu, teko gaut grasinimų, patirt, kaip subtiliai yla praduriama pora tavo auto padangų iš šono, idant naktį šaltukui spaudžiant sustotum kur vidury miško:)

Nusipirkau tada 4 atsarginius ratus - 2 bagažinėj, du automobilio salone; žinojo apie juos ir maniškiai VGTU studentai, ir mano vadovybė.

Teko, tokioj atokioj vietoj gyvenant, šunimis kliautis:)

O kuo gi dar galima pasikliaut mūsų išsilakstančioj Tėvynėj, kurioj skatinama "rūpinkis savim, kitais nesirūpink" pasaulėžiūra?

O Vilniaus rajono policijos tyrėjai (kurie manęs nekvietė brolio kūną atpažint, nors kitus žmones kvietė - iš manęs pirmasis iš jų tik DNR mėginius paėmė ir, kaip vėliau supratau iš prokuratūros atsirašinėjimų, „liudininku" to, ko nemačiau, „apklausė", neįrašęs man žinomos iš brolio istorijos apie gautų už parduotą žemę pinigų skolinimą) kažkodėl anksčiau laiko (mane „už nosies pavedžioję") nutraukė 3-jų žmonių žūties 2013-jų Vasario 16-tąją tyrimą, o Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra ne tik nenori jį atnaujinti, bet ir neleidžia su juo susipažinti ne tik man (Lietuvos Prokuratūroj man paaiškino, kad todėl, jog, esą, mano tikras brolis nėra man pakankamai artimas giminė) ir brolio sūnui (nes, esą, jis,  sūnus, jo tikram tėvui žuvus „nepatyrė žalos").

Paskaitykit paskaitykit, nuorodose tai įrodančių dokumentų kopijos!

Na, o kai dalyvavau 2016-jų metų Seimo rinkimuose, Lietuvos Respublikos Vyriausioji Rinkimų komisija suklastojo 

mano biografiją*(klastojo ją, beje, kaip matyti viršutiniame šio dokumento spaude,

VRK pirmininko Zenono Vaigausko pavaduotoja Elena Masnevaitė, dirbusi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėja)

O, kai priverčiau tąją Lietuvos Respublikos Vyriausiąją Rinkimų  komisiją atstatyti suklastotą mano biografiją, kita VRK pirmininko Zenono Vaigausko pavaduotoja Laura Matjošaitytė (dabartinė VRK pirmininkė) įkyriai reikalavo, kad aš toje biografijoje

atsisakyčiau žodžio „prokuratūra":

O po to, kai baigiau su tuo metu ne primininke, o tik VRK pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaityte derybas elektroniniu paštu, tą patį vakarą pastebėjau, kad mano susirašinėjimas su ja dingsta iš VGTU e-pašto dėžutės (dėl vienos aplinkybės jis nedingo, išliko:)), o, kai sėdau važiuot namo,  mano automobilio priekinio kairiojo rato visi 5 varžtai atsisuko gal 3 km tenuvažiavus ir... ratas nukrito.

Gal aukštesniųjų jėgų, o gal savo paties reakcijos dėka neišlėkiau prieš eismą - juk, be kairiojo priekinio rato važiuojant, taip pagal fizikos dėsnius turėtų nutikt...

Grįžkim, vis tik, šiandienon.

Na, dabar tai pažiūrėsiu, parodys TV tai, ką papasakojau apie mūsų teisėtvarką ar vėl „rodys kas paliepta"?

Net nebejuokinga...

Tada, beje, irgi TV su savo šou man bruko, „Gelbėtojai" tokie buvo.

Būčiau jiems paskambinęs (Lietuvos televizija juk nevažiavo pas mane Nuovadon) - tie "Gelbėtojai" tai jau būtų pasistengę juokdarį iš manęs padaryt.

10 metų prabėgo, o kas pasikeitė?

Lietuva tik ištuštėjo.

O aš, kuriam, kaip ir kitiems pažemintiesiems Lietuvos inteligentams, algelė pagal vidutiniam europietiškam valandiniam atlyginimui prilygstantčią Bazinę Mėnesinę Algą skaičiuojama, pastarąją žiemą, sugedus senajam gerajam automobiliui, ėmiau nebespėt namuose su savo pajodžargom sargais tvarkytis; teks vasaros atostogas tam aukot (pamanyk - vis tiek Maljorkon neskrisiu:)).

Darbuose tvarkytis juk privalu paspėt: antraip neteksi savosios BMA "krūvelės".

Taigi, teko su šunimis gyventi: jie ir trobon nieko neįleidžia, kol manęs nėra (tie užraktai pats mačiau kaip  „specialistų" lengvai atrakinami), na, ir naktį saugo, kad galvoj skylė neatsirastų, kaip mano broliui atsirado (taip Teismo medicinos tarnybos specialistas, brolio kūną atpažinęs, tada, po 2013 m. Vasario 16-tosios gaisro man sakė) ir po to, jau su skyle galvoj, nesusimanyčiau neatpažįstamai sudegti nesudegusiame name.

Beje, gale sodo, prie pirties, ant komposto krūvos, vis rasdavau per tvorą permestų tuščių degtinės butelių. Kaip manot, ką galvojo juos matantys praeiviai:

a) ėjo sau kas nors, degtinę tiesiai iš bonkos begerdamas, sodo keliuku, baigė gerti bonką šioje vietoje ir švystelėjo ją per tvorą;

b) sodo savininkas tingi net tuščias jo išgertos degtinės bonkas nunešt į šiukšlių konteinerius.

Kaip manot - a) ar b)?

"Štazi" metodai:)

Štai jums paveikslėliai, TV „stop kadrai":

1. Plunksnos ant butelio mirtinoj 2013 m. Vasario 16-sios gaisravietėj;

2. Suskaičiuokit - 20 kontrabandinių nė neapsvilusių cigarečių) iš to neatpažįstamai 3 žmones sudeginusio gaisro 2013 metų Vasario 16-ją.

Holokaustas?

Tada, 2013-jų pavasarį, Vilniaus Olandų g. esančių laidojimo namų, kuriuos įgaliojome neatpažįstamai sudegusius brolio palaikus atvežti Panevėžin, kur brolį laidojom po anksčiau negu 3 mėnesius Vilniaus rajono policijoje žadėtų tirti 3 žmonių mirties Vasario 16-ąją priežasčių, vairuotojas atvežė kūną vakuuminiame  maiše ir kišo man pasirašyti popierius, pagal kuriuos išeitų, kad aš pats atsiėmiau brolio palaikus tame maiše Teismo medicinos tarnyboj.   Pasirašyti atsisakiau, pakambinau Panevėžio policijon, parašiau pareiškimą ir pridėjau tų man kišamų dokumentų kopijas.

Vėliau Panevėžio policija persiuntė tuos popierius Vilniun, mane sykį  dėl jų kvietė į Naujininkuose esantį policijos skyrių, o po to viskas „nuėjo į smėlį".

Kuo gali pasikliaut tokioj Valstybėj, jei ne šunimis?

Juolab, kad to 2013-jų metų Vasario 16-tosios gaisro Vilniaus rajono Geležių kaime priežasties ligšiol negaliu sužinoti. Nes, matot, anot Lietuvos Respublikos Prokuratūros, mano tikras brolis man nėra artimas giminė!

O jau gaisrų apylinkėse, begyvendamas Saulėtojoje gatvėje 15B Mikališkių kaime Vilniaus rajone tai prisižiūrėjau, "ligi soties".

Tai sodo namas, tai parduotuvė, tai sodyba sudega, poros kilometrų spinduliu.

Bet grįžkim šiandienon.

Man šiandien jau įtartinai atrodo, kad, 4 metus ant mano namo sode medinės laiptinės išorinės sienos prakabojusį „Žemės" referendumo (kada sužinosim, kaip žuvo Pranciškus Šliužas?)

(buvau jo Iniciatyvinėje grupėje) didelį plakatą

prieš gal pusantro mėnesio radau nuplėštą ir besivoliojantį šalia gyvatvorės.

Vėjas, tada pamaniau.

Dabar, po šiandienos „TV šou", nebesu tuo tikras.

Ar tik nebus tas plakato nuplyšimas buvęs nuplėšimu, pasirengimo šiam šou dalimi?

Matytųsi toks plakatas TV kadre - negerai...

Sakykit, ar gali televizijos be jūsų leidimo įeit į jūsų nuosavą kiemą ir, prikišę TV kameras prie langų, filmuot jūsų nuosavo namo vidų, o po to rodyt per TV visai Lietuvai?

Negali?

Privati valda, sakot?.

O mano - gali?

Gali rodyt visai Lietuvai, ką prifilmavę, rodyt, "iškirpę" mano aiškinimus, kodėl šitaip gyvenu?

Tikrai gali?

* Gimiau 1954 metų liepos 6 d. mokytojų šeimoje Rubikių plytų fabrike (taip parašyta mano gimimo liudijime). 

Iki 1966 m. gyvenome Anykščių rajono Burbiškio dvare įsikūrusioje aštuonmetėje mokykloje, kurioje mokytojavo tėvai, po to viename pirmųjų kooperatinių butų Panevėžyje. Ten 1971 m. aukso medaliu baigiau J.Balčikonio vidurinę mokyklą. 

Tėvai mirę. Turiu seserį architektę Neringą Paliokaitę-Počiuipienę, su brolio Kęstučio Palioko žūties 2013 metų vasario 16 dieną byla bei jo žūties tyrimu nei man, nei brolio sūnui neleidžia susipažinti LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪRA. 

1971 m. įstojau į Vilniaus valstybinio universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą, iš kurio po dviejų kursų sykiu su dar penkiais bendramoksliais tuometiniai Lietuvos švietimo ir mokslo reikalų tvarkytojai mane pasiuntė į Leningrado valstybinį universitetą, vystyti naują Lietuvoje diferencialinių lygčių dalinėmis išvestinėmis matematikos šaką. Šį universitetą visi šeši baigėme 1977 m., visi tapome mokslų daktarais. 

1976 m. vedžiau, žmona Gražina Paškevičiūtė-Paliokienė sporto medikė, specialybę įgijo Tartu universitete Estijoje. Dukra Agnė gimė 1977, sūnus Gustas – 1981 m. Butą pasistatėme 1984 m., irgi sovietmečio kooperatinį. Agnė Paliokaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantė, ISM universitete tapo socialinių mokslų daktare, Gustas Paliokas informacinių technologijų specialistu tapo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. 

1977-1981 metais mokiausi Lietuvos matematikos ir kibernetikos instituto aspirantūroje, mano disertacijos moksliniu vadovu buvo SSRS mokslų akademijos Sibiro skyriaus Novosibirsko Matematikos institute dirbęs profesorius Algimantas Janušauskas, Sibiran ištremtas dar būdamas vaiku. 

1981-1999 metais dirbau moksliniu bendradarbiu Lietuvos MA MKI, vėliau tapusiame Matematikos ir informatikos institutu, Diferencialinių lygčių skyriuje. 

Nuo 1992-1999 metais verslininkavau, buvau didmeninės prekybos UAB „Minimax“ vadovas. Įmonė nebankrutavo, 1998 metams pasibaigus, kaip pagrindinis akcininkas, sustabdžiau jos veiklą. 

Nuo 1999 metų iki dabar dirbu dėstytoju Vilniaus Gedimino technikos universitete, docento pedagoginį vardą įgijau 2007 metais. 

Tais pačiais 2007 metais ėmiau rašyti ir teberašau tinklaraštį, pavadintą „Dėstytojas nuovadoje“, manau, kad didele dalimi jo suteikiamo viešumo dėka tebedirbu dėstytoju universitete. Tinklaraštis atsirado po to, kai, supratęs lig šiol tebeveikiančios palūkaninės pinigų sistemos ydingumą, apsisprendžiau ją pakeisti fiksuoto pinigų kiekio viešai tvarkoma tiesioginių tarpusavio atsiskaitymų sistema. Vėliau sukurta ir pastaraisiais metais išpopuliarėjusi bei Europos Sąjungoje šiuo metu legalizuota bitkoinų virtuali valiuta dalinai atitinka šį sumanymą – jų kiekis, skelbiama, neviršys fiksuotos 21 milijono vienetų ribos. 

Prieš keletą metų išsiskyriau su žmona. Turiu 1999 metais gimusią dukrą Medą, ji mokosi gimnazijoje. 

Esu dviejų akademinio irklavimo klubų, „Vilniaus Šventaragio Ramuvos“, „Sankt-Peterburgo“ klubo, Matematikų klubo narys. 

Nepriklausiau ir nepriklausau jokiai politinei partijai – manau, kad mums svetimą sąvoką „politika“ turi keisti mūsų „pilietika".