PSYKHE (or Psyche) was the goddess of the soul, wife of Eros the god of love.
Psykhe was depicted in ancient mosaics as a butterfly winged goddess in the company of her husband Eros. Sometimes a pair of Pyskhai are portrayed, the second perhaps being their daughter Hedone (Pleasure).
Ilgainiui viskas pasikeitė.
psyche
1640s, "animating spirit," from L. psyche, from Gk. psykhe "the soul, mind, spirit, breath, life, the invisible animating principle or entity which occupies and directs the physical body" (personified as Psykhe, the lover of Eros), akin to psykhein "to blow, cool," from PIE base *bhes- "to blow" (cf. Skt. bhas-). The word had extensive sense development in Platonic philosophy and Jewish-influenced theological writing of St. Paul. In English, psychological sense is from 1910.
psychiatry
1846, from Fr. psychiatrie, from M.L. psychiatria, lit. "a healing of the soul," from Gk. psykhe- "mind" (see psyche) + iatreia "healing, care" (see -iatric). Psychiatrist first recorded 1890; the older name was mad-doctor (1703).
Na, su "mad" angluose nelabai aišku.
P.Gmc. *ga-maid-jan", o Gmc. pametė tą *ga-maid-jan" ir sako "verrückt", "gal", "gek".
Starting in the 5th century BC, mental disorders, especially those with psychotic traits, were considered supernatural in origin. This view existed throughout ancient Greece and Rome. Early manuals written about mental disorders were created by the Greeks. In the 4th century BC, Hippocrates theorized that physiological abnormalities may be the root of mental disorders. Religious leaders and others returned to using early versions of exorcisms to treat mental disorders which often utilized cruel, harsh, and barbarous methods.
The first psychiatric hospitals were built in the medieval Islamic world from the 8th century. The first was built in Baghdad in 705 AD, followed by Fes in the early 8th century, and Cairo in 800 AD. Unlike medieval Christian physicians who relied on demonological explanations for mental illness, medieval Muslim physicians relied mostly on clinical observations.
In 1656, Louis XIV of France created a public system of hospitals for those suffering from mental disorders, but as in England, no real treatment was being applied.
At the turn of 19th century, England and France combined only had a few hundred individuals in asylums. By the late 1890s and early 1900s, this number skyrocketed to the hundreds of thousands.
Kas nutiko tada, kad pamišėlių, nenormalių taip smarkiai padaugėjo?
Nenormalūs, kaip kategorija, neseniai ir atsiradę tebuvo.
Gal 1890-jų pabaigoj ir pirmaisiais 1900-siais anglų ir prancūzų sielovadininkai nustojo mišias laikyti, tai anie ir pamišo dėl to?
Kas ten žino, kaip ten buvo.
Bet sielą gydyti ėmėsi, labiausiai kūną kankindami.
Термин «психиатрия» предложен в 1803 г. немецким врачом Иоганном Кристианом Рейлем (нем. Johann Reil; 1759 — 1813)в его знаменитой книге «Рапсодии» (Rhapsodien. 1803, 2 изд. 1818), где, по характеристике Ю.В.Каннабиха, «изложены основы «настоящей психиатрии», т. е. (понимая это слово буквально) — лечения душевных болезней».
Ne soul, bet skull.
Этот термин В.А. Гиляровский называл анахронизмом, так как он предполагает существование души или психики как чего-то независимого от тела, чего-то, что может заболевать и что можно лечить само по себе.
O sovietmečiu sielos būti negalėjo.
Tai tada, senaisiais antikos laikais, buvo Psyche.
Meilės dievo žmona.
Dabar beliko psichė, psichas, psichai.
O senųjų graikų Psyche ištiko Demagogo likimas.
Tikėkim, kad mūsų žodžiui Siela šitaip nenutiks.
Pavyzdžiui mes, apibūdindami tuščią erdvę sakome: kambaryje nėra nė gyvos dvasios. Tuo tarpu anglų kalboje tai skamba – nobody. Kas tiesiogiai išvertus reiškia – jokio kūno.
2010-09-07
2010-09-05
Liturgija
Dramaturgija.
Chirurgija.
Liturgija.
Iš kur tie žodžiai?
Liturgija (iš gr. λειτουργια leitourgia) – viešoji tarnyba iš λειτος leitos – viešas iš λαος laos – tauta ir εργον érgon kūrinys, tarnyba) – iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, būdinga kiekvienai religinei bendruomenei.
Kaip atsirado "chirurgija" su "dramaturgija"?
surgeon
c.1300, from Anglo-Fr. surgien (13c.), from O.Fr. serurgien, cirurgien, from cirurgie "surgery," from L. chirurgia, from Gk. kheirourgia, from kheirourgos "working or done by hand," from kheir "hand" + ergon "work" (see urge (v.)).
dramaturgy
"composition and production of plays," 1801, from Fr. dramaturgie, from Gk. dramatourgia, from drama (gen. dramatos) + ergos "worker."
O ką sako etymonline.com apie "liturgija"?
liturgy
1550s, "the service of the Holy Eucharist," from M.Fr. liturgie, from L.L. liturgia "public service, public worship," from Gk. leitourgia, from leitourgos "one who performs a public ceremony or service, public servant," from leito- "public" (from laos "people;" cf. leiton "public hall," leite "priestess") + -ergos "that works," from ergon "work" (see urge (v.)).
Visur vienodai:
drama + darbas
ranka + darbas
viešas + darbas.
Tik kad liturgija - bažnyčioj, nelabai ir viešai, ne visus ir įsileidžia.
Be to, žodynai nenori graikų λειτος (leitos) versti kaip viešas.
"Viešas" graikiškai ir dabar, ir kadaise - kitaip, negu λειτος.
Ir "priestess" dabar - nebe leite (spūstelkit "Klausyti").
O kadaise buvo panašiai, kaip "leite":
Λίθος is sometimes used as a feminine noun.
Gal dar seniau:
LITAI (Litae) - maldų deivės, Dzeuso dukros.
Mat kaip.
O kur "leite" dabar?
Leitė (vok. Leithe) – upė Šilutės raj. sav. teritorijoje, Nemuno deltoje.
The girl's name Leithe \le(i)-the\ is a variant of Leith (Scottish, Gaelic), and the meaning of Leithe is "broad river".
Plačiai išsiliejus.
Kaip Lietuva kadaise.
The Leitha (German: Leitha; Hungarian: Lajta, Lajtha, Sár(-víz); Czech and Slovak: Litava) is a river in Central Europe with a length of approximately 180 km. It is formed in eastern Austria at the confluence of two headstreams (Schwarza and Pitten).
Čekiškai ir slovakiškai - Litava.
Tai ar nebus buvę kitaip?
Ar nebus liturgija atsiradusi iš λίθε + εργον?
Nes pareigos tokios.
Arba λίθος + εργον?
Iš ten, kur nuo senų senovės buvo ypatingų akmenų - λίθος - šventyklų žemė.
Negi senovės graikai į visa tai nekreipė dėmesį ir rizikavo liturgija pavadinti bet kokį viešą pasirodymą?
The girl's name Leitha \le(i)-tha\ is a variant of Letha (Greek), and the meaning of Leitha is "forgetfulness".
Kai kas norėtų nustumti (žr. liturgies:)) užmarštin...
Leta — upė Hado karalystėje.
Умершие есть те, кто потеряли память.
Paspauskit "Klausyti".
Ancient Greek
Pronunciation
* (Classical): IPA: [lítʰos]
* (Koine): IPA: [lˈitʰo̞s]
* (Byzantine): IPA: [lˈiθos]
Chirurgija.
Liturgija.
Iš kur tie žodžiai?
Liturgija (iš gr. λειτουργια leitourgia) – viešoji tarnyba iš λειτος leitos – viešas iš λαος laos – tauta ir εργον érgon kūrinys, tarnyba) – iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, būdinga kiekvienai religinei bendruomenei.
Kaip atsirado "chirurgija" su "dramaturgija"?
surgeon
c.1300, from Anglo-Fr. surgien (13c.), from O.Fr. serurgien, cirurgien, from cirurgie "surgery," from L. chirurgia, from Gk. kheirourgia, from kheirourgos "working or done by hand," from kheir "hand" + ergon "work" (see urge (v.)).
dramaturgy
"composition and production of plays," 1801, from Fr. dramaturgie, from Gk. dramatourgia, from drama (gen. dramatos) + ergos "worker."
O ką sako etymonline.com apie "liturgija"?
liturgy
1550s, "the service of the Holy Eucharist," from M.Fr. liturgie, from L.L. liturgia "public service, public worship," from Gk. leitourgia, from leitourgos "one who performs a public ceremony or service, public servant," from leito- "public" (from laos "people;" cf. leiton "public hall," leite "priestess") + -ergos "that works," from ergon "work" (see urge (v.)).
Visur vienodai:
drama + darbas
ranka + darbas
viešas + darbas.
Tik kad liturgija - bažnyčioj, nelabai ir viešai, ne visus ir įsileidžia.
Be to, žodynai nenori graikų λειτος (leitos) versti kaip viešas.
"Viešas" graikiškai ir dabar, ir kadaise - kitaip, negu λειτος.
Ir "priestess" dabar - nebe leite (spūstelkit "Klausyti").
O kadaise buvo panašiai, kaip "leite":
Λίθος is sometimes used as a feminine noun.
Gal dar seniau:
LITAI (Litae) - maldų deivės, Dzeuso dukros.
Mat kaip.
O kur "leite" dabar?
Leitė (vok. Leithe) – upė Šilutės raj. sav. teritorijoje, Nemuno deltoje.
The girl's name Leithe \le(i)-the\ is a variant of Leith (Scottish, Gaelic), and the meaning of Leithe is "broad river".
Plačiai išsiliejus.
Kaip Lietuva kadaise.
The Leitha (German: Leitha; Hungarian: Lajta, Lajtha, Sár(-víz); Czech and Slovak: Litava) is a river in Central Europe with a length of approximately 180 km. It is formed in eastern Austria at the confluence of two headstreams (Schwarza and Pitten).
Čekiškai ir slovakiškai - Litava.
Tai ar nebus buvę kitaip?
Ar nebus liturgija atsiradusi iš λίθε + εργον?
Nes pareigos tokios.
Arba λίθος + εργον?
Iš ten, kur nuo senų senovės buvo ypatingų akmenų - λίθος - šventyklų žemė.
Negi senovės graikai į visa tai nekreipė dėmesį ir rizikavo liturgija pavadinti bet kokį viešą pasirodymą?
The girl's name Leitha \le(i)-tha\ is a variant of Letha (Greek), and the meaning of Leitha is "forgetfulness".
Kai kas norėtų nustumti (žr. liturgies:)) užmarštin...
Leta — upė Hado karalystėje.
Умершие есть те, кто потеряли память.
Paspauskit "Klausyti".
Ancient Greek
Pronunciation
* (Classical): IPA: [lítʰos]
* (Koine): IPA: [lˈitʰo̞s]
* (Byzantine): IPA: [lˈiθos]
2010-09-03
Velniava
Baltų religija vadinama baltų tautų ikikrikščioniškų tikėjimų ir kultų visuma.
Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.
Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas.
Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls).
Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu.
Buvo Ramuva.
Dabar - Romuva.
Romuva – Lietuvos religinė bendruomenė, skelbianti senosios baltų religijos tęstinumą. Romuvos pasaulėžiūra, apeigos ir šventės pagrįstos išlikusiomis gyvomis ikikrikščioniškomis liaudies religijos tradicijomis, kai kurios apeigos rekonstruojamos remiantis gyvaisiais etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais. Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams.
Paskaitykit - dabar tasai kosmiškumas nunyksta, nulipam ant žemės, dangaus kaip ir atsisakom, ir vėl, eilinį jau sykį, patampam žagrės žmonėmis.
Kokie dabar mūsų dievai?
Pagrindiniai Romuvos dievai ir dvasios
Perkūnas – atmosferos, stiprybės, jėgos, sveikatos, papročių, įstatymų ir dorovės sergėtojas, kūrybinės veiklos galių, valstybės dievas, tėvas.
Dievas – įgytų žinių, dangaus, šviesos, gyvybės, materialinės kultūros, namų dievas, pasaulio ir dorovės kūrėjas, tėvas. Dar vadinamas Praamžiumi, Sotvaru, Prakorimu, Andojumi.
Velnias (Pykuolis, Kelmas, Blukas, Pinčiukas) – išminties, tamsos, mirties, neįsisavinto turto ir vertybių sergėtojas, pirmapradės, nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas, pasaulio kūrėjas. Visuomenės dorovės, kultūros tikrintojas, apdovanojantis doruosius, nuskriaustuosius ir baudžiantis kvailius.
Taigi.
Dievas dabar tėra kažkelintas tarp visų dievų.
Dievas, nors ir Praamžis, nors ir Sotvaras, pasaulį kuria su Pinčiuku.
Katras pagal pirmaeiles pareigas - tamsos ir mirties dievas.
Pinčiukas yra išminties sergėtojas, o Dievas - įgytų (taigi, ne visų, o tik įgytų) žinių dievas.
Dievas dabar - namų dievas. Na, regis, ne bildukas dar...
Pinčiukas - nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas.
Tai jis dabar, taip išeina, rūpinasi "kosmiškumu, žmogaus neskyrimu nuo gamtos"?
Gal ir mūsų protėviai savo ąžuolų giraitėse tarp šventų akmenų Pinčiui meldėsi?
Dievas gi dabar - materialinės kultūros dievas.
Jeigu jau šitaip, tai jam labiau božnicoj, nekaip miške, pritinka būti.
Dvasine mūsų kultūra dabar, matyt, kaipo kultūros tikrintojas, užsiima Velnias.
O Perkūnas dabar - valstybės dievas.
Išeitų, kiekvienai valstybei - po Perkūną!
Va tokia velniava.
Kodėl?
Todėl,kad "Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams"?
Atseit, tokie šiuolaikinio žmogaus dvasiniai poreikiai?
Atseit, dabar šiuolaikiniai žmonės nori kad pasaulį kurtų ir mirties bei tamsos dievas.
O Romuva sako - kad jau tokie jūsų dvasiniai poreikai, tai - prašom jums Pinčiuką kūrėją, apdovanojantį doruosius.
Dievas gi dabar, kaipo materialinis kultūrininkas, gal bankuose gyvena?
Gali būti: "Bet pasaulis yra labai sudėtingas ir įvairus, jame esama daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau."
Atseit, šitaip mums labiau prie dūšios.
O gal mums vėl, tik kitoniškai - keisdami senąjį mūsų tikėjimą pagal tariamus mūsų šiandieninius poreikius - raguotąjį bando įpiršti pagrindinio veikėjo vaidmenin?
Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.
Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas.
Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls).
Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu.
Buvo Ramuva.
Dabar - Romuva.
Romuva – Lietuvos religinė bendruomenė, skelbianti senosios baltų religijos tęstinumą. Romuvos pasaulėžiūra, apeigos ir šventės pagrįstos išlikusiomis gyvomis ikikrikščioniškomis liaudies religijos tradicijomis, kai kurios apeigos rekonstruojamos remiantis gyvaisiais etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais. Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams.
Paskaitykit - dabar tasai kosmiškumas nunyksta, nulipam ant žemės, dangaus kaip ir atsisakom, ir vėl, eilinį jau sykį, patampam žagrės žmonėmis.
Kokie dabar mūsų dievai?
Pagrindiniai Romuvos dievai ir dvasios
Perkūnas – atmosferos, stiprybės, jėgos, sveikatos, papročių, įstatymų ir dorovės sergėtojas, kūrybinės veiklos galių, valstybės dievas, tėvas.
Dievas – įgytų žinių, dangaus, šviesos, gyvybės, materialinės kultūros, namų dievas, pasaulio ir dorovės kūrėjas, tėvas. Dar vadinamas Praamžiumi, Sotvaru, Prakorimu, Andojumi.
Velnias (Pykuolis, Kelmas, Blukas, Pinčiukas) – išminties, tamsos, mirties, neįsisavinto turto ir vertybių sergėtojas, pirmapradės, nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas, pasaulio kūrėjas. Visuomenės dorovės, kultūros tikrintojas, apdovanojantis doruosius, nuskriaustuosius ir baudžiantis kvailius.
Taigi.
Dievas dabar tėra kažkelintas tarp visų dievų.
Dievas, nors ir Praamžis, nors ir Sotvaras, pasaulį kuria su Pinčiuku.
Katras pagal pirmaeiles pareigas - tamsos ir mirties dievas.
Pinčiukas yra išminties sergėtojas, o Dievas - įgytų (taigi, ne visų, o tik įgytų) žinių dievas.
Dievas dabar - namų dievas. Na, regis, ne bildukas dar...
Pinčiukas - nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas.
Tai jis dabar, taip išeina, rūpinasi "kosmiškumu, žmogaus neskyrimu nuo gamtos"?
Gal ir mūsų protėviai savo ąžuolų giraitėse tarp šventų akmenų Pinčiui meldėsi?
Dievas gi dabar - materialinės kultūros dievas.
Jeigu jau šitaip, tai jam labiau božnicoj, nekaip miške, pritinka būti.
Dvasine mūsų kultūra dabar, matyt, kaipo kultūros tikrintojas, užsiima Velnias.
O Perkūnas dabar - valstybės dievas.
Išeitų, kiekvienai valstybei - po Perkūną!
Va tokia velniava.
Kodėl?
Todėl,kad "Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams"?
Atseit, tokie šiuolaikinio žmogaus dvasiniai poreikiai?
Atseit, dabar šiuolaikiniai žmonės nori kad pasaulį kurtų ir mirties bei tamsos dievas.
O Romuva sako - kad jau tokie jūsų dvasiniai poreikai, tai - prašom jums Pinčiuką kūrėją, apdovanojantį doruosius.
Dievas gi dabar, kaipo materialinis kultūrininkas, gal bankuose gyvena?
Gali būti: "Bet pasaulis yra labai sudėtingas ir įvairus, jame esama daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau."
Atseit, šitaip mums labiau prie dūšios.
O gal mums vėl, tik kitoniškai - keisdami senąjį mūsų tikėjimą pagal tariamus mūsų šiandieninius poreikius - raguotąjį bando įpiršti pagrindinio veikėjo vaidmenin?
2010-09-02
Kompetencija
Vakar vakare istorijos profesorius televizijos laidą užbaigė patardamas nepaistyti apie istoriją, neišsigalvoti Sarmatijos ir neieškoti baltų visam pasauly, mat, tam (paistymui?) reikalinga kompetencija, paleografijos žinios ir darbas, o du jo pašnekovai tuo metu linksėjo galvomis.
Mačiau tik pačią laidos pabaigą. Įstrigo svetimi žodžiai - kompetencija, paleografija.
Su kuo reikia sutapti, norint kompetetingu tapti?
Na, kas link baltų - tai patys matom, kaip jie sklinda pasaulin.
Paleografija - tikrai įdomus dalykas.
Gal ji padėtų išsiaiškinti, kodėl graikų palaio, palaios - senas, o kainos - naujas?
Iš kur paleo + litas?
Gal iš Palių?
All the local Lithuanians referred to themselves as "paliokai" ("Polaks"), žr. Article from Lietuviska Gazieta.
Kodėl gi Polaks = Lenkai?
Lenkai gi akivaizdūs Liachai.
Як говорить легенда, Ляхом був один з братів засновників трьох слов'янських держав.
«Колись жили три брати: Лях, Чех і Рус. Одного дня вони вирушили в дорогу щоб віднайти землі своїх майбутніх держав. Одне місце сподобалося Ляху. Він і поселився на тому місці, на якому пізніше з'явиться місто Краків. Чех же поїхав далі на південь, і заснував Прагу, а Рус — на схід, де пізніше з'явився Київ»".
Kai atsirado, tai ir apsigyveno.
Ten, kur dabar Krokuva.
Tai painiava - Krokuvą, pasirodo, įkūrė ne Liachas, o Krakas. Linkuvą, reiškias, įkūrė Linkus, Londoną - Londinios, o Vilnių - gal visai ne Gediminas, o koks Vilniovo protėvis?
Palios – tai pavyzdys to vaizdo, kurį turėjo mūsų kraštas senų senovėje, tuojau po ledynmečio.
Paliose paliavojo .
Mat, ten Sarmatijos karinė stovykla buvusi.
Tai ir paliavojo. Špinatų, tur būt, prisivalgę :)
Garden Spinach
Hindi- Isfanaj, Palak; Bengali- Palang, Pinnis; Marathi and Gujarati- Palak; Telugu-Dumpabachhali, Matturbachhali; Tamil- Vasayleykiray; Kannada- Spinachsoppu, Spinaksoppu; Oriya- Palaksag, Mithapalanga. Punjabi- Palak, Isfanak, Valayati sag; Assamiya- Palangsag.
O Amerikoj dar XIX amžiuj jie atsidūrė todėl, kad po Dviejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos carai pirmiausia iš Palių vežė Sibiran.
Ir suprantama, kodėl Palių žmones pirmiausia vežė.
Tai ir išlakstė jie visan pasaulin.
Gal ir paliavoti kokliai su puodais iš Palių?
O palociai, iš kurių naujakalbių palace - ne iš ten?
Užtat dabar tie, kuriuos baltarusiais vadinam, ir sako - mes tikrieji litvinai!
Matot, kaip stengias lietuvius dabartinėn mūsų vieton įspraust civilizuoti istorikai?
Kad LDK gyvenusieji turėjo daug daugiau pagrindo vadintis ir save laikyt lietuviais, negu JAV dabar gyvenantieji - amerikonais, kažkodėl nepagalvojam.
O jei Lietuva išties iš ten - pilna lietuvių visur buvo.
Mačiau tik pačią laidos pabaigą. Įstrigo svetimi žodžiai - kompetencija, paleografija.
Su kuo reikia sutapti, norint kompetetingu tapti?
Na, kas link baltų - tai patys matom, kaip jie sklinda pasaulin.
Paleografija - tikrai įdomus dalykas.
Gal ji padėtų išsiaiškinti, kodėl graikų palaio, palaios - senas, o kainos - naujas?
Iš kur paleo + litas?
Gal iš Palių?
All the local Lithuanians referred to themselves as "paliokai" ("Polaks"), žr. Article from Lietuviska Gazieta.
Kodėl gi Polaks = Lenkai?
Lenkai gi akivaizdūs Liachai.
Як говорить легенда, Ляхом був один з братів засновників трьох слов'янських держав.
«Колись жили три брати: Лях, Чех і Рус. Одного дня вони вирушили в дорогу щоб віднайти землі своїх майбутніх держав. Одне місце сподобалося Ляху. Він і поселився на тому місці, на якому пізніше з'явиться місто Краків. Чех же поїхав далі на південь, і заснував Прагу, а Рус — на схід, де пізніше з'явився Київ»".
Kai atsirado, tai ir apsigyveno.
Ten, kur dabar Krokuva.
Tai painiava - Krokuvą, pasirodo, įkūrė ne Liachas, o Krakas. Linkuvą, reiškias, įkūrė Linkus, Londoną - Londinios, o Vilnių - gal visai ne Gediminas, o koks Vilniovo protėvis?
Palios – tai pavyzdys to vaizdo, kurį turėjo mūsų kraštas senų senovėje, tuojau po ledynmečio.
Paliose paliavojo .
Mat, ten Sarmatijos karinė stovykla buvusi.
Tai ir paliavojo. Špinatų, tur būt, prisivalgę :)
Garden Spinach
Hindi- Isfanaj, Palak; Bengali- Palang, Pinnis; Marathi and Gujarati- Palak; Telugu-Dumpabachhali, Matturbachhali; Tamil- Vasayleykiray; Kannada- Spinachsoppu, Spinaksoppu; Oriya- Palaksag, Mithapalanga. Punjabi- Palak, Isfanak, Valayati sag; Assamiya- Palangsag.
O Amerikoj dar XIX amžiuj jie atsidūrė todėl, kad po Dviejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos carai pirmiausia iš Palių vežė Sibiran.
Ir suprantama, kodėl Palių žmones pirmiausia vežė.
Tai ir išlakstė jie visan pasaulin.
Gal ir paliavoti kokliai su puodais iš Palių?
O palociai, iš kurių naujakalbių palace - ne iš ten?
Užtat dabar tie, kuriuos baltarusiais vadinam, ir sako - mes tikrieji litvinai!
Matot, kaip stengias lietuvius dabartinėn mūsų vieton įspraust civilizuoti istorikai?
Kad LDK gyvenusieji turėjo daug daugiau pagrindo vadintis ir save laikyt lietuviais, negu JAV dabar gyvenantieji - amerikonais, kažkodėl nepagalvojam.
O jei Lietuva išties iš ten - pilna lietuvių visur buvo.