Sarajeve.
Tais laikais, berods, šeštą kartą, susiruošiau į jugus, 1991-ųjų vėlyvą rudenį.
Mat, tuometė Lietuvos mokslų akademija mokėjo man, kaipo moksliniam bendradarbiui, bene 20$/mėn. algą.
Jau prieš tai, penktąjį sykį, ar tik ne Zvorniko turguj, priėjo kaimietiškai apsirėdęs senelis ir ausin sako:
- Donesi Kalašnjikov.
- Kalašnjikov??? - garsiai jo klausiu.
- Tsss ... s Mađarski donesi, osam sta marka zaradi, - tokį verslo pasiūlymą jis man teikia.
Vokietijos markėm tada rimtesniam bizny jugai rokavosi, mes irgi iš jų markes namo vežėm.
Kam tam seneliui Kalašnjikov buvo reikalingas, susipratau toj šeštojoj pas jugus keliaujančio pirklio kelionėj, naktį, jau snieguotose kalnų perėjose link Sarajevo pamatęs automatų serijom išrašytus kelio ženklus.
Tada susimąsčiau, kad šįsyk jugų keliuose mūsų kraštų, sovietinių prekijų, automobilių kažikodėl nematyti.
Kad prastokai išmanau Europos politiką, galutinai susigaudžiau rytą, atsidūręs Sarajevo turguj.
Buvau vienintelis postsovietas.
Monopolistas.
Pardaviau beveik viską per dieną.
„Samaros“ bardačiokan pinigai netelpa, vakaras atėjo, reikia nakvynę taisytis - praėjusi naktis juk nemiegota.
Taupieji sovietiniai prekijai nakvodavo automobiliuos, turguj; Sarajevo turgus panašaus didumo kaip Kalvarijų turgus Vilniuj, irgi aptvertas.
Vienam nelabai norėjosi jame nakčiai pasilikti, tai nuvažiavau kempingan.
Kempingas miškely, veikia, ir baras atidarytas, bet turistas tame kempinge irgi vienas - aš.
Nuėjau tan baran, pavakarieniavau, alaus išgėriau, išsiskleidžiau neparduotą „Skifą“, išsimiegojau.
Svetingųjų bosnių kempinge Sarajeve.
Grįžtant, jau lygumoj, kai eiliniam turguj, jau be skitų vardu pavadinto „Skifo“, išsipardavinėjau likučius, gretimoj gatvelėj, už tvoros, tik - tra ta ta ta ta ...
Visi tik sutartinai pagarbiai - linkt...
Kalašnjikov!
Grįžau namo laimingai, o neužilgo prasidėjo...
Televizoriuj.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą