2012-02-25

Salos Pilis

Ne Trakuose.

Tai viena seniausių Latvijos gyvenviečių (gyventa jau prieš 11 000 metų).

Turiu tokią kasetę - "Antano Baranausko giesmės", anykštėnės jas gieda gimtųjų Anykščių bažnyčioj.

Nemoku jos įrašų čion įdėt, išgirstumėt apie "Dauguvą, Lietuvos upelą".

Aš nemoku, yra kas moka.

Nu Lietuva, nu Dauguva!

Kodėl Europoje dominavę baltai pastaruoju metu taip sparčiai nyksta?

„Kai mačiau jus pirmą kartą prieš 20 metų, norėjau būti toks, kaip jūs, nes tikrai mačiau labai didingus žmones. Nuo to, ką jūs padarėte, aš iki šiol neatsigavęs. Žiūrint istoriškai, baltai turi stiprų išlikimo instinktą, tačiau dabar laikas iš tiesų labai sudėtingas. Baltai traukiasi – įvairiomis prasmėmis. Rizikuoju tapti šovinistu, bet gal manęs neužmuš. Pastebėjau tokį dalyką: lietuviai turi baudžiauninkų-partizanų mentalitetą. Tai, aišku, susiję su represijomis, okupacijomis, įvairių laikų sukilimais, ir tas mentalitetas vis dar yra gyvas. Tai galima rasti visur – tiek Gariūnuose, tiek valdžioje, tiek kitose vietose. Viena vertus, jis pasireiškia pogrindžio gyvenimu, kita vertus, vis kažko laukiama. Kai jūsų generolai vaikams mokyklose aiškina, kad „mes turime išlaikyti tris savaites, o tada ateis amerikiečiai“, pagalvojau – oho!

Kalbėdamas taip pat turėčiau apibrėžti ir savo skandinavišką tapatybę. Dabar jau prasidės šovinizmas – mes esame vikingai, kariai. Kita vertus, jie buvo ir pirkliai: kai tik matydavo galimybę, prekiaudavo. Taigi skandinavai turi kario-pirklio tapatybę, tai pastebėjau savyje ne kartą. Beje, švedai eksportuoja proporcingai daugiausiai ginklų pasaulyje. Amerikiečiai rengia specialius seminarus apie švedų ginklus. Taip pat skandinavai užėmė didelę dalį verslo rinkos Baltijos šalyse, pavyzdžiui, bankų sektoriuje. O kas gi valdo valdo pasaulį? Kariai ir pirkliai. Aš matau skirtumą tarp baudžiauninkų-partizanų ir karių-pirklių mentaliteto. Todėl jūs privalote turėti strategiją, jei norite išlikti“, - įsitikinęs J. Ohmanas.

Teisingai šneka švedas, tik ar žino, kas toks jis patsai yra ir kas esam mes.

Ir ar supranta, kas vyksta Pasauly.

Pasiklausius lietuviškųjų švedo oponentų, pastarasis išties išrodo stipresnis.

Nes nė vienas mūsiškių taip ir nepasakė, kas mes esam; negi jiems mintis apie tai, kad LDK toli gražu nebuvo mūsų valstybingumo viršūnė, o Mindaugo karūnavimas tereiškė nusilenkimą, neatėjo galvon?

mūsų protėviai gynė, irgi nepasakė.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog švedų pusėje galėjo būti iki 14000 karių, o lietuvių pusėje – ne daugiau kaip 3800. Lietuviams talkino apie 300 raitelių iš Kuršo Kunigaikštystės (dabartinė Latvijos teritorija) ir apie 300 pėstininkų iš Lenkijos. Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė dėl tinkamai pasirinktos mūšio taktikos didelių nuostolių nepatyrė, o švedai neteko apie 9000 karių, tarp jų ir aukštų karo vadų.

Britų istorikas Michaelis Robertsas, turėdamas omenyje, jog triskart mažesnė kariuomenė laimėjo triuškinančią pergalę nukaudama triskart daugiau priešų, nei nugalėtojų pusėje iš viso buvo karių, Salaspilio pergalę pavadino didžiausia žmonijos istorijoje.

Užmuštų buvo 8000 (9500) švedų ir tik maždaug šimtas Chodkevičiaus karių, dar apie 200 buvo sužeista, taip pat husarai prarado daugumą žirgų.

Salaspilio mūšį batalinėje poemoje Carolomachia („Karolių mūšis“, aliuzija į tai, kad abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) 1606 m. aprašė Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Laurencijus Bojeris (Boyer). Lotyniškame poemos tekste yra vienas ankstesniųjų lietuviškų žodžių paminėjimų, būtent, lietuviai puldami šaukė „muški!“. Švedų kilmės poemos autorius pastebi, kad iš šio žodžio galėjęs kilti ginklo pavadinimas muškieta.

МУШКА, -и, ж. Небольшой выступ на передней части ствола стрелкового оружия, служащий для прицеливания. Взять на мушку кого-н. (прицелиться в кого-н.; также перен.: взять на примету; разг.). Держать на мушке кого-что-н. (под прицелом; также перен.: держать под постоянной угрозой; разг.).

He he he.


Gal susivienysim?

Laurencijaus Bojerio "Carolomachia" - ne vienintelė.

Šitai perskaityti - verta:

Narsiausiasai Tomai,
Marsi sūnau Dombrova, tu saugok kairįjį sparną
Tų, kas veda lengvai apginkluotus /.../,
Iš kairės tau bus: Abrainas, Mustafa, Bogdanas
Ir Sekimas; skitų senoji jėga juose glūdi.
Vienas ištikimiausių – tai Platebergas pagelbės
Ir Vitingas, drauge bus taip pat Kosakovo narsumas.
Čia atvyks Zacharijo būriai ir Achmeto smarkuoliai,
Jie ne dėl pelno čionai, bet patys dėl karo atvyko,
Savo lėšom kovoja; lai seka juos savanoriai.

Ne tik todėl perskaityti verta, kad dailėtyrininkai ir istorikai apie 1606-jų poemą „Carolomachia“ drovisi mums žodelį pasakyti.

Ir ne tik todėl, kad ir anuomet mūsų valdovai savo žaidimus žaidė, o ir tuos dabartiniai nuo mūsų slepia kažkodėl.

Perskaityti verta, nes pamokančiai skamba.

Žuvėdai mus tada užpuolė, mes gynėmės, visi.

Manau, vienas iš Lietuvos išlikimo strategijos tikslų, kad ir kaip būtų sudėtinga, rasti draugų Rusijoje, remti gerąsias jėgas joje. Neseniai teko bendrauti su vienu buvusiu Amerikos karininku, išeivijos lietuviu, kuris, suvokęs, kad jo tėvas buvo sušaudytas „sovietų“, prisiekė, kad sunaikins Sovietų Sąjungą. Tačiau dabar, susitikimo metu, jis pabrėžė, kad šiuo metu Lietuvos išlikimo strategija yra remti Rusiją, rasti draugų Rusijoje. Tuo pačiu labai didelė svarba turi būti teikiama kalbai. Sakau labai aiškiai: kas gyvena Lietuvoje, privalo mokėti lietuviškai, ir tai taškas“, - įsitikinęs J.Öhmanas.

Žinoma, kad taip, ir ne tik Rusijoje.

Jonui Öhmanui dėkui.

Salos Pilį prisiminiau norėdamas priminti mums iš kur mes.

Taip pat dėl to, kad esam žuvėdų, ir ne tik jų, bankų engiami.

Todėl turime gintis visi: Tomas, Dombrova, Abrainas, Mustafa, Bogdanas, Sekimas, Platebergas, Vitingas, Kosakovas, Zacharijus, Achmetas - kaip kadaise.

1 komentaras:

Vienuolis rašė...

Chodkiewicz, Polish-Lithuanian Commonwealth, Polish Crown, Duchy of Courland and Semigallia, Polish-Lithuanian cavalry, Tatars, Cossacks...

Tiesa ta, kad lenkų ten nebuvo nė kvapo. Kuršo kunigaikštystė priklausė Lietuvai, nors gavusi daug savarankumo. „Kazokai“ — tai Lietuvos pasienio sukarintų gyvenviečių ūkininkai-kariai galindai, galiniai, galyčiai, galaiciai. Totoriai irgi ne kokie užsienio sąjungininkai ar samdiniai, o Lietuvos piliečiai.

Kariuomenė, „Sparnuotieji husarai“ (sunkioji kavalerija, tiksliau gerai apsiginklavę ir išsimankštinę raiteliai, „riteriai“) nebuvo ir negalėjo būti lenkų-lietuvių, nes Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės visada buvo atskiros, niekada istorijoje nebuvo bendros. Lenkija Salaspilio mūšyje nedalyvavo, dargi sudarė su švedais taikos sutartį.

Vikipedijojem, istoriografijoje, universitetuose, mokyklose, visur žiniasklaidoje tęsiamas ir vis stiprėja Lietuvos atminties niekinimas ir naikinimas. Tam lenkinimo ir tarptautinimo vajui ypač uoliai talkina Lietuvos valdžia: vyriausybė, politikai, lektoriai, žurnalistai. Kaip galima lietuviams savo karžygį vadinti Chodka, Chodkevičium, Chodkiewicz — nebėra lietuviško vardo? Yra, yra net tautos giesmės ir žygio dainos. Kurios taip pat isteriškai šalinamos žiniasklaidoje, net kariuomenėje.