Baudžiava, įteisinta

Palūkanos – mokestis už naudojimąsi kito pinigais.

Palyginkim.

Baudžiava – įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą. Įvairiose šalyse galiojo ir papildomi valstiečių teisių apribojimai (senjoro teisė į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisė, senjoro teisė bausti valstietį).

O koks mokestis už galimybę naudotis?

Užteks pavalgytiėsti duoti.

Nes galimybė naudotis įteisinta.

Įteisinta galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą.

Teisė į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisė...

Gal nesinaudojo, juk tik galimybę naudotis turėjo?

Kokie raštininkai - mokestis už naudojimąsi ir galimybė naudotis...

Rašyta lyg mūsų Seimo - ką tik vadinti feodalais patapo senjorais.

Teisintojai.

Įteisinta:)

Baudžiava.

Kunigystė, nes pirmieji dvarai - božnicos.

Feodalai.

Propinacija.

Bažnytiniai ir vienuolynų dvarai pradėjo kurtis anksčiau už kitus, po 1387 m. Lietuvos krikšto.

Pakrikštijo...

Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančia ūkiniu santykiu forma baudžiava tapo XIV-XV a., tuo tarpu Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (galutinai išnyko XV-XVIII a.).

Čia vėliau suvarė dvaruosna, vėliau ir paleido...

Kas žinot kitokių feodalų Lietuvoj apart kunigų, vienuolių ir bajorų?

Gal dar bajorams prilygintieji, bet jų verslai kiti.

Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais, kai vergai tapo libertinais, suteikus jiems dalinę laisvę, o laisviesiems bendruomeninikams apribota dalis teisių. VII-IX a. Vidurio ir Vakarų Europoje valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima, daugiausiai baudžiauninkų buvo Prancūzijoje, tuo tarpu Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje) jų nebuvo visai.

O Lietuvoj buvo, po 1387 m. Lietuvos krikšto.

Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais, kai vergai tapo libertinais, suteikus jiems dalinę laisvę...

O Lietuvoj, atvirkščiai, laisvę atėmus:

X–XI a. sandūroje aisčiai skyrėsi nuo gretimų kraštų kaip diena ir naktis.

Jie krikščioniškų tautų bendrijoje buvę lyg sala jūroje: dar laikėsi pagonių tikėjimo ir papročių, atkakliai gynėsi nuo antpuolių, dar jautėsi saugūs.

Kaimynai puldavę jų žemes, bet nelabai sėkmingai.

Neužsibūdavo čia nei vikingai, nei slavai, nei danai.

Apie 1020 m. pastarieji laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai nepakenčia jokių ponų.“