Suvalkai

Iki viduramžių pabaigos Suvalkijoje gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų (nuo XX a. I pusės dauguma lietuvių dab. Suvalkiją tapatina su Sūduva, tačiau šią populiariąją Suvalkijos „jotvingiškumo“ koncepciją visiškai paneigė XX a. pab. archeologiniai atradimai).

Pirmaisiais lietuvių kovų su kryžiuočiais dešimtmečiais kraštas iš dalies virto dykra; pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) LDK sugrįžusią Užnemunę greitai rekolonizavo sulietuvėję karo pabėgėlių nadruvių palikuoniai bei kt. lietuvių naujakuriai. Šie persikėlėliai (daugiausia išeiviai iš būsimų Kauno, Raseinių ir Trakų pavietų teritorijos) atsinešė naujus gyvensenos įgūdžius bei papročius, tačiau suvalkiečių (ypač vad. kapsų ir zanavykų) etnografinės grupės susiformavimui didelės įtakos turėjo ir nadruvių substratas.

Suvalkija – savito likimo žemė. Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) jos ūkinė visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos. Anksčiausiai Lietuvoje (XIX a. pradžioje) panaikinta baudžiava ir vėlesnės žemės reformos (ne, ne šita...) suteikė valstiečiams asmens laisvę; dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų čia anksčiau nei kitur Lietuvoje atsirado iš valstiečių kilusi tautinė lietuvių inteligentija.

„Suvalkija“ Lietuvos Užnemunė (be dabartinio Lazdijų r.) imta vadinti po 1867 m., t. y. po vad. (kongresinės) Lenkijos karalystės Augustavo gubernijos (egzistavo 1815–1867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija) šiaurinių apskričių pertvarkymo į naują Suvalkų guberniją (egzistavo iki 1917 m.). Ją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.

Ką darysi - keliaujam į Suvalkus.

Pirmieji krašto gyventojai – jotvingiai. XIII a. kraštas sunyko dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų. Pavadinimas sako, kad šioje vietoje kryžiuočiai rengdavo pastovį – suwalk .

Šitie...

walk (v.)

"travel on foot," c.1200, a merger of two verbs, 1. Old English wealcan "to toss, roll, move round" (past tense weolc, past participle wealcen), and 2. wealcian "to roll up, curl," from Proto-Germanic *welk- (cognates: Old Norse valka "to drag about," Danish valke "to full" (cloth), Middle Dutch walken "to knead, press, full" (cloth), Old High German walchan "to knead," German walken "to full"), perhaps ultimately from PIE root *wel- (3) "to turn, roll" (see volvox).

The shift in sense is perhaps from a colloquial use of the Old English word or via the sense of "to full cloth" (by treading on it), though this sense does not appear until after the change in meaning. In 13c. it is used of snakes and the passage of time, and in 15c. of wheeled carts. "Rarely is there so specific a word as NE walk, clearly distinguished from both go and run" [Buck]. Meaning "to go away" is recorded from mid-15c. Transitive meaning "to exercise a dog (or horse)" is from late 15c.; meaning "to escort (someone) in a walk" is from 1620s. Meaning "move (a heavy object) by turning and shoving it in a manner suggesting walking" is by 1890. To walk it off, of an injury, etc., is from 1741. Related: Walked; walking.

Valkiotis.

Kas tokie valkiojosi, kas atsivilko į šitą sąvalką?

válkata scom. (1) I, KI534, LsB569, J, Š, TŽI352(Vkš), Rtr, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ, val̃kata (1), valkatà (2) BS151; MŽ, MŽ507, D.Pošk, N, L, L736,770, Šlč, ŠT259 menk.

1. I, Kos39, ŠT117,149,219 kas benamis, bastosi, bastūnas, perėjūnas: Tai toks válkata žmogus K. Jug visokių senovė[je] buvo válkatų Vž. Jauja nebūdavo rakinama – valkãtos nakvodavo Įsr. Visokių griozdų dar nuo karo stovi, ir válkatų pilni miškai Ant. Visi válkatos teip: ką užgrobiau, tas i muno End. Ponia valkãtų neužkenta Krtn. Šeimininkė pradėjo šaukti: – Kam tu valkatoms dalai bulves! LTR(Užv). Už ko tekės: valkatẽlės bė[ra], žmonių nebliko Bt. Tie bendrabučiai – válkatų peryklos Rdn. Gera, paliks válkata – išeina vyrai válkatums Krš. Toks girtuoklis val̃kata mūsų kaiman atsikėlė Krs. Linksmai buvom, nebuvo girtūklių, nebuvo tokių valkãtų Šv. Buvo tokių jaunikaičių, kur išejo válkatoms, i viskas Yl. Mes tokių valkatų į namus nepriimam BsPIII68. Kas čia šneka su vyreliu, bene koks valkata? A1884,55. Prekymetyje visokių valkatų, vagiušių iš visur prisirenka Žem. Žinau tik, kad jį mažiuką, skurliais suvystytą, atrado girta valkata LzP. | Šunis válkatas liepė šaudyt Ėr. Sako, ka moka už [nušautus] válkatas kates, šunius Bsg.

2. I, KI268, ŠT325, Plv, Sml kas valkiojasi be darbo, tinginys, plevėsa, palaidūnas, nerimtas žmogus: Neina dirbt niekur – abu tokie val̃katos Krs. Tėvai sakydavo [išleisdami tarnauti]: – Metus išbūkit, nebūkit válkatos Vdk. Valkatẽliai tokie – ne daržo, ne nėko Rdn. Vis tiek susiraukusi, válkata – nėko nedirbi Trk. Válkatos bijo žemės – doram, pagaliančiam tik duok Rdn. Daug yr válkatų, kurie be darbo maitinas K.Donel. Tau vienam ta žmona y[ra] graži, o mun atrodo paskutinioji válkata Yl. | Delpinas valkata (Phocaena communis) turi 3 aršinus ilgumo, visas yra plikas Blv.

 

suvalkuoniai sm. pl. perėjūnai, nenaudėliai, padugnės: Visokie visiškai ištvirkę suvalkuoniai naudojosi ta savo viršininko silpnybe LzP.

×suvalkavóti tr. sumaigyti, sutraiškyti: Šita ranka tai linus minant buvo suvalkavóta, metu metu [linus], nepagriebia šitie valkeliai Kvr.

1 suválkioti tr. K

1. Sut, K, NdŽ, KŽ, Brs po truputį suvežioti, sunešioti, sugabenti: Valkiote suválkiojau malkas po pagalį DŽ. Reikėjo stalus suválkiot, viską sutvarkyt Jrb. Sunešiot, suvalkiot [nukirstus medžius] – nebe senam! Mžš. Kur menkesni [rugiai], suval̃kiodavo į eilas i statydavo Pp. Ans į tą rūsį suvalkiojo visus nutvilkytūsius vagis (ps.) Plt. Visą tą medžiagą bažnyčiai statyti suval̃kiojo žmonys su arkliais Pp. | refl. tr. Snt: Susival̃kiojom šieną priš pat lytų Rdn.

2. valkėmis sulyginti, suakėti: Arimo keteroms džiūstant ir ruduojant, gera yra suvalkioti arimą valkėmis rš. Ligi pietų tą visą dirvą suval̃kiojau Up.

3. N, K, L206, LL171,314, NdŽ, DŽ¹, Sb, Ds dėvint, naudojant sunešioti, sutrinti: Naujį drabužį suválkiojai J. Raštas suteptas, suvalkiotas I. Atidavė skarą, visą suval̃kiotą Skdv. Suválkiojo, sutąsė žiponą – nebėr nė kur dėt Šmn. Tie batai visai suválkioti, bjauru ir pažiūrėt Gž. Atsistojo akyse čigonė, suvalkiotos kortos L.Dovyd. | prk.: Atsiranda ir toki, kurių liežuvis suvalkiotas po svietą lyg naginė V.Kudir. Taigi gerai, kad anas (vaikinas) taũ ves, o ne – suválkios, kokia tava sąžinė paskui bus Imb. | refl. L206, NdŽ: Jau batai visai susiválkioję Rmš. Drobužis, nors greitai susidėvi ir susivalkioja, už tai algos ima su viršumi penkias dešimtis Žem. | Oje, tai susiválkiojęs žmogus pasidariau, kojinės nešvarios! Skr. | prk.: Ir jos mergaitės jau visai susiválkiojo Kt. Tep kap pradės [blogai elgtis], tai ir susválkios, nueis šunų keliais Pv. Ir visus vaikus gražiai augino, drausmė buvo, neleidžia niekur, ka nesusiválkiotų Plv. Kas ją, tokią susiválkiojusią, ims? Btr. ^ Susivalkios kaip kumelės galva patvoriais Ob. ║ refl. pasidaryti nebetinkamam naudoti ar vartoti, niekais nueiti: Nemezgi, tai tep ir susválkios [siūlai], ir suės kandai Pv. Vasarą maistas greitai susivalkioja – šeiminykė turi būt labai atsargi Gž. ║ refl. Nmj prk. susenti, suvargti: Susival̃kiojo nėko vieto[je], žilitelys, vos paeina Užv. Jau senas ir susivalkiojęs Rmš. Prastą vyrą gavo – susiválkiojęs visai Prn.

4. prk. nuolat bloguoju vartojant, minint sumenkinti, suniekinti: Civilizuotame pasauly jėzuito vardas suvalkiotas iki paniekinimo M.Katk.

5. refl. tr. valkiojantis susilaukti, susigriebti, gauti: Valkiojas valkiojas naktims, ka tik ko nesusival̃kiotų Krš. Valkiojos su bernais, tai ir susválkiojo, ko norėjo Trgn.

6. refl. menk. suvaikščioti: Sunkiai par dieną susival̃kioti į Šates ir atgal tokiam seniuo Brs.

7. refl. Ser menk. visiems sueiti.

Свалка.

Dėl tų kryžiuočių šitokie žodžiai ar suvalkiečiai tikrai tokie?

Tais laikais ten buvau labai šaunių suvalkiečių sutikęs, tikrai ne biskūpų skūpių, kaip kartais apie juos šnekama, ir aplamai šaunių bei draugiškų.

Betgi Marijampolė.

O sovietmečiu vėlgi miestas-fliugeris: Kapsukas.

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas, 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj. – 1930 m. vasario 23 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą.

J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.


Viskas nuoseklu ir logiška:

• kryžiuočių suwalk,

• nuo 1795 m. iki XIX a. pab. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) izoliuotai nuo likusios Lietuvos vykusi naujavardės Suvalkijos ūkinė visuomeninė raida,

• Vincas Mickevičius Kapsukas,

• jarmulka ant Jono Jablonskio galvos.

×jarmùlka (l. jarmulka) sf. (1) Rk

1. maža kepurė be snapelio, šlikas, šlikė: Jo pliką galvą dengė parudavusi jarmulka rš. Jo langas prasiverdavo, ir jame pasirodydavo iš pradžių raudona jarmulka su kutu, paskui visa figūra su naktišvarkiu rš.

 

"Teisingas" vektorius, iš bohemiškosios Bohemijos rodantis į Rytus.

Nors dabar gal jau ir mūsų tvartelis tinka cotquean buveinei. 

Kasdienės duonos duok mums šiandien...  

Taisyklingai kalbėkim lietuviškai!

Šitaip, šiukštu, negalima!