Neskaitykim Biblijos!

NEGALIMA!

O tai dar peskaitysim tai, ko neturėtumėm žinot.

The Council of Trent (1545-1564) placed the Bible on its list of prohibited books, and forbade any person to read the Bible without a license from a Roman Catholic bishop or inquisitor. The Council added these words: "That if any one shall dare to read or keep in his possession that book, without such a license, he shall not receive absolution till he has given it up to his ordinary."

Rome's attempt to keep the Bible from men has continued to recent times. Pope Pius VII (1800-1823) denounced the Bible Society and expressed shock at the circulation of the Scriptures. Pius VII said, "It is evidence from experience, that the holy Scriptures, when circulated in the vulgar tongue, have, through the temerity of men, produced more harm than benefit." Pope Leo XII called the Protestant Bible the "Gospel of the Devil" in an encyclical letter of 1824. Pope Gregory XVI (1831-1846) railed "against the publication, distribution, reading, and possession of books of the holy Scriptures translated into the vulgar tongue." Pope Leo XII, in January 1850, condemned the Bible Societies and admitted the fact that the distribution of Scripture has "long been condemned by the holy chair."

Does the Catholic religion hate the Bible?

Kaip skaitysi katalikišką Bibliją, jei prieš pusę amžiaus, kai pirmąsyk atsidūriau bažnyčioj, kunigas pamaldas laikė lotyniškai.

 Lietuviškai vėliau prabilo.

Remiantis amžininkų pasakojimais, pirmasis Bibliją į lietuvių kalbą vertė Stanislovas Rapolionis, tačiau jo vertimas neišliko.

Biblija pradėta versti iš liuteroniško varianto. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai  buvo padaryti pačioje pirmojoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo „Katekizme“.

Mane imkit ir skaitykit!

Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir parengėjas nepažymėtas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Tai buvo jau nurodęs B. Vilentas. Abejones išblaškė lenkų kalbininkas J. Safarevičius (Safarewicz), kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalboje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. Skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išeina lotyniška forma MARTJNVS MASVJDJVS. M. Mažvydo plunksnai pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galėtume spėti buvus M. Mažvydo pirmtakus, pirmiausia, žinoma, Karaliaučiaus universiteto profesorius A. Kulvietį ir S. Rapolionį. Jie negalėjo apie tai negalvoti, matydami jau leidžiamas pirmąsias liuteroniškas knygas lenkų ir prūsų* kalbomis.

Abudu reformatai!

Mes gi ne liuteronai...

Imkit mane ir skaitykit?

NESKAITYKIM!

Akrostichas.

Dievas visad ant lūpų, o širdyje velnias;

Akis tuojau užmerkia išvydusi kelnes;

Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;

Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki

Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;

Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.

Atminki, kas tai būtų, jei mįslius mint moki?

(„Mįslės“, Vincas Kudirka)

Čia „užrašyta“ ir tiesioginė valstiečio kalba. Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs labai konservatyvus – krikščionių tikėjimui jis abejingas, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). Pagaliau nuo 79-os eilutės autorius emocingai kreipiasi į ponus, kad verstų žmones į „tikrą tikėjimą“.

Ponai, verskit žmones į „tikrą tikėjimą“!

*Parodykit kokią nors knygą prūsų kalba!