„Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva. Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į Angliją. Nepatinka“, - pasakoja DELFI skaitytojas Audrius, kadaise iš Lietuvos į Šiaurės Airiją pabėgęs ieškoti geresnio gyvenimo. Tėvynėje praradęs viską, svetur jis pabandė pradėti iš naujo.
Paskaitykim.
Nuorodos mano.
Iki 2008 metų buvau susikūręs karjerą, turėjau nuosavą verslą.
Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Turėjau butą, pasistačiau namą. Kelionės
po Europą, Gruziją, Artimuosius rytus. Gyvenimas atrodė panašus į
pasaką. Nesupratau tada, kodėl žmonės išvažiuoja, juk taip viskas gerai
Lietuvoje.
2009 metai. Naktinės reformos ir ekonominė panika dėl
krizės rėžė per mano „gražų“ gyvenimą. Užsakovai neteko užsakymų, todėl
neliko darbo man. Naktinių reformų pasekmė tiesiogiai smogė
individualiai įmonei. Sakykim, anksčiau sudėjus visus mokesčius,
sumokėdavau apie 35 proc. nuo pelno, o po reformos teko mokėti apie 60
proc. Nepasakosiu apie mokesčių išklotinės apie pasikeitimus. Kas turėjo
individualią įmonę, žino. Kritusios pajamos ir padidėję mokesčiai savo
padarė. Susikurtos darbo vietos neliko.
Butas. Taip, buvo nedidelė paskola. Mėnesio įmoka iki 2009 metų siekė 380 litų per mėnesį. Ačiū geriems bankams Lietuvoje, VILIBOR
pakilo nuo 3 proc. iki 11 proc. Mėnesio įmoka - 1200 litų. Iki šiol
nesiskolinu nei cento iš bankų ar panašių į juos. Jokių lizingų. Ačiū už
pamoką. Santaupos atsidūrė kitos šalies banke.
Butą pardaviau,
atsiskaičiau su banku. Liko šiokia tokia suma. Patikėkite, „viriau“ iš
pykčio dar kokius trejus metus. Apmaudu, jog Lietuvos bankas
nematė jokio kartelinio susitarimo ar bent jau spekuliacijos VILIBOR
palūkanų marža. Labai malonu, kai jautiesi taip „gerai“, jog nejučiomis
susidedi lagaminus, ir kitą diena jau trypčioju Belfasto (didžiausias
Šiaurės Airijos miestas - DELFI) oro uoste.
Kambarį išsinuomojome
internetu, sumokėjome atvykus. Taip, tai penkių kambarių name. Vokietis
kaimynas papasakojo kur kreiptis dėl NIN (Nacionalinio draudimo
numerio). Pašalpos tuo metu nebuvo mokamos (jei kam kils abejonės ir
sakys - „pašalpiniai, matai, Lietuvoj blogai“). Pirmas darbas - jau po
mėnesio. Labai turiningas – sumuštinių gamyba kavinių tinklui.
Darbas
nuo 3 val. nakties iki 10 val. ryto. Labai smagu važiuoti dviratuku per
teroristinių grupuočių rajonus. Bevažiuodamas perskaitai, jog dabar esi
Ulsterio savanorių lojalistų rajone. „Mes už taiką, bet pasiruošę
karui“ - skelbia šūkis. Pamodavau kaukėtam nupieštam snaiperiui.
Sienos viršuje, kairėj ir dešinėj - iškalbingi simboliai.
Sekantis
- Muralas (na, toks didelis piešinys per visą fasadą ant namo sienos) -
skelbė jog atvykau į respublikonų airių rajoną, ten sužinojau, kad jie
kovos iki vieningos Airijos sukūrimo. Taip kas rytą. Lyjant lietui ar
šviečiant mėnuliui. Ten dirbo lenkas ir airė respublikonė. Ji nuolat apšviesdavo mus, kad ji nekenčia visko, kas ne airiška. Dar dirbo toks
vaikinukas, metė darbą, nes airiams nevergaus. Lenkas papasakodavo apie
gyvenimą Belfaste, paguosdavo, jog jam gerai viskas, o kitam nepasisekė,
suspardė negyvai Shankill gatvėje.
Po kelių savaičių atlyginimo
nusipirkau automobilį. Stebino, jog Lietuvoje toks kainuoja brangiai, o
čia viso labo - dviejų savaičių alga, nes nieko gero naktį minti
dviratį. Vėliau supratau, kad kelių mokestis – papildomi 225 svarai,
draudimas - 800 svarų. Todėl automobiliai ir pigūs.
Jaučiausi šlykščiai, bet pyktis buvo stipresnis. Negrįšiu.
Kitas
darbas - greito maisto restorane. Mėgstu pavalgyti. Darbas patiko,
neblogai mokamas. Bet perkėlė mane į kitą filialo „restoraną“, o ten su
vadovu nesusigyvenome. Garbė sunkiai uždirbama, neparduodama.
„Pasiunčiau“ jį kuo toliau, išėjau iš darbo.
„Supermarketas“.
Darbas dar geriau mokamas, apie 280 svarų per savaitę (2011 metai).
Viskas gerai sekėsi. Susidarė nemenka santaupų suma, jautėmės, kad
gyvename.
Belfastas
be radikalų – ne Belfastas. Štai, pastatė vadovą - lojalist1. Teko
palikti darbą, nes pasidarė nepakeliamos darbo sąlygos, aš neleidžiu sau
tuštintis ant galvos ir nesakau, kad viskas gerai.
Verslas.
Nemenka santaupų suma paskatino kurti savo verslą. Juolab, kad verslui
jokių apribojimų ir biurokratinių suvaržymų nėra. Jokių komisijų, jokių
tikrinimų. Na, aišku, jei kas pasiskųs, tada tai laikykis! Arba
pasitaisai, arba uždarai. Visuomenės interesai ir asmens saugumas –
pirmoje vietoje. Štai, pavyzdžiui, mūsų maisto prekių parduotuvė. Jei
svajojate, jog smulkus mažmeninis (kavinė, restoranas, parduotuvė)
verslas yra tikra svajonė – jūs klystate. Iš tiesų tai katorga, tik
savanoriška.
Dirbi septynias dienas per savaitę. Nuo 6 val. ryto
iki 22 val. vakaro. Šeimos gyvenimas persikėlė į parduotuvę. Namai - tik
nakvynei. Pajamos menkos, neprognozuojamos. Jokio stabilumo. Santaupos
pamažu tirpsta. Velniava. Kažkaip galvoji - tai turi būti svajonių
veikla, tai kas ne taip? Vietiniai labai konservatyvus, perka tik tai,
ką seniai žino. Kita veiksmo pusė - „aš lenkams verslo nedarysiu“, nes
visus jie priskiria lenkams, nesigilina. Verslas buvo „gerame“,
neutraliame rajone. Jei tai būtų radikalių lojalistų rajonas, ko gero,
seniai būtų sudeginę, gal susprogdinę, geriausiu atveju, reketavę, juk
reikia pinigų kovai.
Diskriminacija.
Tai Šiaurės Airijoje normalu, tarsi gerti kavą per pusryčius. Juk 600
metų kovos tarp respublikonų ir lojalistų nepraėjo be pėdsako. Viena
pusė nekenčia visko, kas yra ne su jais. Ir atvirkščiai. Labai mažai
kitos rasės žmonių matyti gatvėse, juos paprasčiausiai išvaro
sudegindami namus, mašinas. Labai populiarūs taip vadinamieji „hate
crimes“ – neapykantos vedini nusikaltimai.
Kas mane ten laikė?
Nuostabi gamta mane pririšo. Kalnai (Mourne, Sperrins), vandenynas,
balto smėlio paplūdymiai (Whitebay). Tokia nuostabi gamta, jog daug
objektų, įtrauktų į UNESCO paveldą. (Giants Couseway). Daug pilių, istorinių objektų. Laivų dokas, kur buvo pastatytas Titanikas.
Kita
grandinė, supančiojusi mane, - tai, kad visas pasaulis atviras,
aplankėme Portugaliją, Ispaniją, Floridą, Gambiją, Islandiją, Dominikos
respubliką. Tai taip prieinama, jog net gėda nekeliauti.
Pagaliau - ir darbas pagal specialybę. Parduotuvę uždarėme. Nepelninga. Kai bebūtų keista, darbą IT srityje susiradau greitai. Matyt, pasisekė... Iki tol esu buvęs
keliuose pokalbiuose, visi baigdavosi diskriminacinėmis užuominomis, jog
„varyk iš čia...“. Tačiau dabar kažkas buvo kitaip. Pats vadovas atvyko
iš Anglijos. Kompanijos veikla - IT paslaugos bankams ir prekybai.
Be komentarų.
Pagalvosite,
jau darbas pelningas! Atsakysiu – šiek tiek daugiau nei minimali alga.
Bet mane viliojo galimybė keliauti po visą Airiją! Esmė, kad darbas
atitinka mano pomėgį – keliauti, pažinti naujus kraštus. Taip keliavau
po visą Airiją, buvau kiekviename didesniame miestelyje, kur yra bent
vienas banko poskyris.
Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva.
Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į
Angliją. Nepatinka. Kodėl išvykau iš Belfasto? Nuomojau namą gerame
rajone. Bet atėjo lojalistai, prasidejo riaušės kiekvieną savaitgalį.
Buvo periodas, kuomet nuleido Jungtinės Karalystės vėliavą nuo miesto
rotušės. Belfastas degė du mėnesius. Riaušės išplito po visą miestą.
Vyko susirėmimai tarp grupuočių ir policijos. Dirbau su vietiniais, jie
sakė - „konfliktas nesibaigs niekada, nebent neliks vienos pusės...“.
Spręskite patys.
Norėčiau atvežti į Lietuvą verslo sąlygas ir
mokesčių sistemą. Noriu atvežti Jungtinės Karalystės bankų sąlygas, nes
skaidri veikla, neplėšiami žmonės. Jokių mokesčių už visas bankines
operacijas. Būsto palūkanos bent mano atveju - apie 3.6 proc. Palūkanos
už indėlius - apie 1,8 proc., bankai čia konkuruoja. Noriu atvežti į
Lietuvą prekybos centrus, kurie konkuruoja tarpusavyje, o kainos tokios
prieinamos kiekvienam, jog tokias kainas mačiau Lietuvoje kokiais 2006
metais. Noriu atvežti į Lietuvą kelionių agentūras, kad poilsis Lietuvos
žmogui būtų savaime suprantamas nebrangus ir prieinamas dalykas.
Atvežkit.
Svarbiausia,
noriu atvežti į Lietuvą socialiai orientuotą politiką. Mažas pajamas
gaunantis žmogus turi gyventi pilnavertį ir orų gyvenimą. Pensijinio
amžiaus žmogus čia gerbiamas ir visiškai aprūpintas, nes jis visą
gyvenimą mokėjo mokesčius valstybei ir dabar valstybė už tai atsidėkoja.
Studentai, baigę studijas, gauna darbą pagal specialybę, be patirties.
Gaila, Lietuvoje valstybės požiūris į tam tikrus visuomenės sluoksnius
yra ne toks.
Apie gyvenimą Anglijoje pakalbėsime kitą kartą. Tai nieko panašaus į Airiją, Šiaurės Airiją ar Škotiją.
Kiltus, beje, ir airiai, ir velsiečiai turi - tik anglai jų kol kas išvengė.
Kol kas.
Belfast.
Synoikos?
Synoikos!
2014-02-25
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą