Smūta Europoj

Buvo Rusijos Smūta.

O vat apie Evropos Smūtą nerašo, kažkodėl.

Užglaistė, mat.

Istorikai.

Istorikai...

Trisdešimtmetis karas vyko 1618–1648 m. ir buvo tiek religinis karas, tiek klasikinis valstybių konfliktas dėl hegemonijos ir jėgų pusiausvyros tarp Europos didžiųjų valstybių. Kare pasireiškė tiek prieštaravimai tarp Vokietijos Katalikų Lygos ir Protestantų Sąjungos, tiek Europos lygmenyje buvę Habsburgų ir Prancūzijos prieštaravimai. Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dinastiniai interesai susidūrė su Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos ir Švedijos interesais.

Kariniai žygiai ir mūšiai vyko daugiausia Šventosios Romos imperijos teritorijoje. Karas bei jo sukeltas badas ir ligos ištuštino ištisas imperijos sritis. Pietų Vokietijoje po karo liko tik trečdalis gyventojų. Buvo visiškai sunaikinti visi ekonominiai ir socialiniai santykiai. Vokietijai prireikė daugiau nei šimtmečio, kad atsigautų nuo šio karo pasekmių. Karas baigėsi 1648 m. sudarius Vestfalijos taiką.

Kas tuomsyk buvo Vokietija, kuriai prireikė šimtmečio?

Buvę tautiečiai...

Šių dienų įvykių šviesoj galim pažiūrėti ir į tuos laikus.

Šventieji verslininkai ir dabar, ir tada traukė į Rytus, mūsuosna.

Su gerais ketinimais, kaip ir dabar, siekdami sukurti darbo vietų: sau - dvarininkų, vietiniams - baudžiauninkų.

Tie gi mūsų protėviai nenorėjo baudžiauninkais dirbt, kaip kad ir jų ainiai nenori, susirinko ir davė verslininkams skūron.


Verslas nepavyko, šiuolaikiškai šnekant, BVP ėmė mažėti, Evropoj prasidėjo recesija.

Tuoj po Žalgirio Šventosios Romos imperatorium patapo gediminaitis Žygimantas.

Įdomu tai, kad po 11 metų Čekijos, kuri yra Bohemija, karaliumi, kuris buvo ir Romos imperatorių elektorius,  sako, Vytautas patapo, husitų siūlymu, nors į ją pretendavo jų idėjų pradininko, Jano Huso, taip išeitų, žudikas, tas pats Žygimantas.

 Mūsų būsimąją Valstybės dieną ant laužo dievobaimingųjų božnicos tarnų sudegintas Janas Husas buvo reformacijos ir antifeodalinio revoliucinio sąjūdžio Čekijoje ideologas, čekų tautos nacionalinis didvyris.

Gediminaitis Žygimantas užtikrino jo asmenybės saugumą...

Vytautas, mūsiškis, mūsų, laukinių lietuvių vadas, ir Žygimantas, Šventosios Romos Imperijos imperatorius, skirtingose barikadų pusėse.

Ir kokiose!

Aiškesni tampa šitokie dalykai.

1999 m. gruodžio 18 d. popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už Jano Huso sudeginimą, tačiau atsisakė jį reabilituoti, nepaisant to, kad Bažnyčia pritaikė daugybę jo mokymų.

Žinoma, kam gi...

Grįžkim į tuos Žalgirio laikus.

Tarp kitų imperatorių Naujasis Romėnas tikrai išsiskyrė - ne avietiniu švarku, o ausine kepure.

Gerai atrodė Romoj.

Petruškevičiui su Piekautaite nebūtų gėda.

Įdomu štai kas: siūlė jis Vytautui karūną, pats jos neturėdamas - mat, gavo tik 1433 metais.

Kaip taip galėjo atsitikt?

Koks pontas?

Yra paaiškinimas, geranoriškas toks.

Karūną tai jis gavo anksčiau, ir gerokai, 1414 metais Aachene, bet bėda ta, kad ją antipopežius davė, kaip vėliau, Europos Smūtai pasibaigus, paaiškėjo.

Va, kiek jų, antipontifikų.

Galvojo Žygimantas, kad turi karūną, o turėjo antikarūną.

Na, bent jau taip istorikai, turintys teisingus jarlykus, tiksliau, jarlykus, kurie ne tada, o vėliau galiojo, mums išaiškino.

Nieko nuostabaus: su lietuviais amžinos problemos europėnams.

Ypač su gediminaičiais.

Štai ir dabar žemaičiai negali tinkamai Žemaitijos krikšto 600-mečio atžymėt, ir netgi dėl dviejų priežasčių: ir popiežius atsistatydino, ir prieš 600 metų 60 žemaičių bajorų, krikšto proga Žemaitiją Kryžiuočių ordinui pardavusių, Konstancoj ne popiežius, o antipopiežius laimino.

Vėlgi to paties gediminaičio Žygimanto su kailine kepure paliepimu.

Tai dabar lieka abejonės dėl Žemaičių: krikštas buvo tada ar antikrikštas?

Nuo antikrikšto, žiūrėk, ir Antikristas netoli...

O Žygimantą galima tik užjaust: Пизанский собор не устранил раскол, а только лишь его усугубил. И Бенедикт XIII и Григорий XII не признали результатов собора, вследствие чего за власть в церкви боролись уже не два, а три папы.

Ko norėt iš Žygimanto, jei pats velnias tuose bažnytiniuose reikaluose nesusigaudytų.

O istorikai - savo jarlykų tikrume ir galiojime.

O mes - istorikų raštuose.

Taip išeina, kad rusai galėtų pasigėdyti savo triūbijimo: Smūta, Smūtnas Laikas, jei, palyginus su Evropos Smūta, jinai - tik smūtelė.

Bet paaiškinimas yra ir Didžiosios Smūtos vardo populiarinimo tikslingumui - kaip kad Lenkija rados mūsų žemėse kryžiuočių ir palūkininkų dėka, taip ir Rusija gimė po tos Smūtos; kai taip pavadini, nesimato, kad lig tolei Rusijos nebuvo. 

Mes gi savo Smūtos nepastebim, teriotorijų teriojimo - tuo labiau, smūtkeliui skundžiamės, ir tiek.

Ką protėviai sakytų?

O štai europiečiai savo Smūtą - Žalgiris I, Trisdešimtmetis karas, Imperatorius su Lapine Kepure vietoj Karūnos,  pontifikai tai du, tai trys - geba užsmoothinti.

Dėl nesamų karūnų gi tai dar ir mums smegenis išpudruoja.

Gabūs, ar ne?

O dabar kaip?

Smūta Europoj.

Pirmininkausim.

Saulės reikia.