Zymensinė eksdjukacija

Nieko asmeniško.

Vietoj "Siemens" galėtų būti bet kuri kita didelė įmonė.

Tiesiog tokio įmoniškumo pavyzdys, kurį pateiksiu, šviežias.

Be to, darban važiuodamas, kamščiuojuosi šalia šitos arenos; ir kamštis (irgi pateiksiu pavyzdį), ir arenos vardas, ir netgi jos operatorius - erzina.

Kai sakau "nieko asmeniško", turiu omeny dar ir tai, kad netgi tą operatorių galima pamatyti abiejuose vaidmenyse.

Išties, kodėl taip yra - mes bene labiausiai išsilavinę (įdomu, kiek iš tų 92% žino, kad 92% pasaulio opiumo gaminama Afganistane ir nuo kada), bet bene biedniausi Europoj, bene labiausiai bėgantys iš Tėvynės?

Manau, kad svarbiausia priežastis nurodyta čia.

Šitokiu būdu mes vergaujam svetimiesiems, finansiškai.

Toji vergija gerai paslėpta.

Tam tarnauja ir tarptautiniais vadinami žodžiai.

Štai ir mokymą imam vadinti edukavimu.

educate
mid-15c., "bring up (children), train," from L. educatus, pp. of educare "bring up, rear, educate," which is related to educere "bring out, lead forth," from ex- "out" (see ex-) + ducere "to lead" (see duke). Meaning "provide schooling" is first attested 1580s. Related: Educating.

Iškunigaikštinimo mokykla.

Nejuokinga, visiškai nejuokinga.

Būrams tiks...

Prižiūrėtojus paruošim.

Kodėl gi laisvų, mąstančių, savo galva galvojančių, nebijančių savo nuomonę turėti, ją išsakyti, ją ginti, visumą suvokiančių jaunų žmonių neruošiam?

Nes universitetas?

Ar todėl?

Gal atvirkščiai - taip yra todėl, kad taip mokinam.

Tarnus ruošiam.

Nesugebančius teisybę surast.

Jau sakiau, kad dar nesenai universitetines ekonomikos studijas baigę nežinojo kaip pinigai "leidžiami apyvarton".

Ir dabar nepasakom jiems, kad gyvenam piramidės papėdėj.

Apie paradoksus nutylim, o jie juk - mūsų teorijų broko rodiklis.

Kas tokie buvom, kaip galim elgtis, nesakom.

O šitai pasakom?

Pilietiškumą slepiam.

Kad realūs skaičiai nieko bendro su Pasauliu, kurį vadinam realybe, neturi, nesakom.

Kad tų realiųjų skaičių tiesė - nemateriali, vadovėly pamirštam parašyt.

Kad Pasaulis greičiau kompleksinis, negu realus, nutylim.

Pinigų valdžią dengiam.

Vergiją irgi pridengiam.

Užtat apie atsitiktinumus prišnekam.

Kad tas mūsų uni versijos mokymas slepia tikruosius mūsų valdovus, bijom net ir pagalvot?

Perdedu?

Nemanau.

Ko tik nedaro mūsų universitetai...

Kodėl sakom "striukas bukas vokietukas", neaiškina.

Kad ne tik knygą, bet ir žodį "knyga" davė kunigas, nesako.

Kad kunigą atvedusieji atėmė Kunigą, runas, literas ir raides raižytas, irgi nesako, nors žodžių "rūnauti" ir "buklus" iš mūsų neatėmė.

Anonimais tikim.

Gal geriau savim tikėt?

Gal laikas teisybę pasakyt - nusilenkėm tada, kai mūsų vadas sutiko ne Kunigu, ne Karalium, o kunigaikščiu būt vadinamas.

Gediminas taip nedarė.

Dar yra Lietuvoj neišsitoliportavusių žmonių, kurie galvas ant pečių turi, nepaisant eksdjukatorių pastangų.

Sugedo "Siemens" skalbimo mašina, gal dešimties metų senumo - jau kurį laiką kvailiojo jos apvaliųjų durelių užraktas, užsirakinantis pradėjus skalbti ir atsirakinantis baigus; jo reikia, kad koks vaikelis veikiančios skalbyklės durelių neatidarytų.

Bjauriausia, kad užsirakindamas jis įjungia skalbyklę; dabar ji nebeveikia.

Išsukau pora varžtelių, nurašiau skalbyklės modelį lapelin ir nuvažiavau taisyklon, kurios adresą Gūglė parodė.

Taisyklos mergelė, kaip ir maniau, paaiškino, kad užrakto jie netaisys, o naują užsakyti gali (maniau, kad iškart atneš iš sandėlio), bet skalbyklės modelio nepakanka, reikia E-numerio, kuris esąs kur nors antroje durelių pusėje užrašytas. Kiek užraktas kainuos, mergelė be to E-numerio nežinojo, net apytiksliai.

Atėjo pusamžis jos kolega ir pasakė, kad užraktas kainuosiąs keliasdešimt litų ir kad E-numerio telefonu pasakyti negaliu, reikia atvažiuoti.

Pasivažinėjau, ant priklijuoto lipduko radau ir nurašiau ilgą E-numerį, grįžau taisykla besivadinančion parduotuvėn, tas pats vyriškis pamaigė kompiuterio klaviatūrą, pasakė, kad užraktas kainuosiąs 90 litų, kad jį man atveš už trijų savaičių ir atsuko man kompiuterio vaizduoklį klausdamas:

- Ar toks?

Užraktas buvo nupaišytas ne toks.

- Retas atvejis, - tarė, - bet atveš, tur būt, gerą.

- Gal apsieisiu, - pasakiau ir išėjau.

90 litų už tokį daikčiuką, kuris nupaišytas ne toks, ir dar už trijų savaičių; tris savaites reikės rankom skalbti, o gal ir ilgiau, jei atveš ne tą užraktą, o tada juk kaltas būsiu aš pats - "Siemens" juk negali būti kaltas (Vokietijoj gal ir gali).

Užsukau garažan pas tokius, į kuriuos šitaip kreipiaus:

- Turit nagus (nagingi, suprask, esat), pažiūrėkit kas jam, jei netingit.

- Kas čia?

Paaiškinau.

Užraktas buvo padarytas neardomu. Tai vienas nagingųjų pagręžė keliose vietose, atidarė, pažiūrinėjo, rodo:

- Va, dangtelyje reguliatorius yra.

Kurio aš nepastebėjau, o taisykla besivadinančioj parduotuvėj irgi.

Tas reguliatorius turėjo reguliuoti tarpelį tarp kontaktų, kurie turėtų susijungti skalbyklei pradėjus dirbti ir atsijungti baigus.

Pabandė reguliuot - nesireguliuoja, nes tas ekscentriko principu padarytas reguliatorius "Siemens" fabrike neteisingai buvo uždėtas.

Brokas.

Uždėjo teisingai, nureguliavo mažesnį tarpelį, suklijavo puseles ir atidavė.

Gal kiek ilgiau negu dešimt minučių krapštėsi.

Parvažiavau, prisukau užraktą, prijungiau laidelius - skalbyklė užbirbė, durelės užsirakino, baigė skalbt - atsirakino.

Veikia.

Šiukšlyno nepadidinau.

Kitą dieną užvažiavau pas auksarankius, duodu penkiasdešimt litų - kiek grąžos duot, klausia. Atsisakiau grąžos, pasišaipydamas:

- Rimta jūsų firma, skalbiankes gali taisyt.

- Ir kosminius laivus galim, - atsikirto.

- Atskrisit ar nusileist reikės?

- Jei gerai mokėsit, atskrisim, - kišenėj žodžio neieškojo.

Pasakojimo moralė tokia: "Siemens" kainodara ir servisas padiktuotas šitų.

O pusės pinigų, ką taisykla užsiprašė, nepagailėjau iš idėjos. Juk, jei būčiau normalus, būčiau dvigubai sumokėjęs.

Taip sutapo, pasigyriau auksarankiam, kad nusipirkau suvirinimo aparatą - sodo name vis ką nors tenka privirint, kiek gi galima į Guliverį panašų kaimyną Žorą prašinėt; tai vienas auksarankių sakė:

- Atsivežkit aparatą, išmokysiu virint, turiu teisę mokyt - Gedimino technikos universitete tuos mokslus išėjau.

Tai ką jau dabar bedarysi - reikia eit mokintis virinti.

O aparatą buvau nusižiūrėjęs itališką, bet, pamatęs, kad kitas vyras žiūrinėja kinišką, paklausęs jo aiškinimų, nupirkau jo pasirinktą: dvigubai sunkesnis, taigi, rimtesnis, ir įtampa ne tik 220, bet ir 400 - o sode trifazę srovę turiu.

Tebegyvas Gedimino miestas.

Pora žodžių apie didžiąsias firmas.

Kitam garaže prieš kelis metus pusbrolis išardė apynaujo vokiško auto variklį - vožtuvas susvilo. Spidometre šimtas keli tūkstančiai - ką tik baigės garantija, todėl autas tame garaže, o ne garantiniam servise.

Pasirodo, variklio paskirstymo dirželis "per dantelį" neteisingai uždėtas.

Versija: gamykloj variklio bandymo stende, matyt, pamatė, kad kažkas ne taip, bet negi ardysi, neapsimoka gi, todėl autas - nach Osten!

Kai buvau biznierius, pastebėjau, kad ant vokiško fabriko europadėkluose sukrautas dėžes su saldumynais, kuriuos importuodavom, juosiančios plėvelės flomasteriu užrašyta: Ost.

- Kokį šlamštą dedat į saldainius? - klausiau.

Neigė, kad taip daro, bet kodėl rašo "Ost", nesugebėjo paaiškint.

Keliskart buvau šitoj parodoj, vienąsyk vėlgi vokiško gamintojo kiek "įšilęs" atstovas parodos stende paatviravo apie savo darbdavius:

- Nesuprantu, kodėl jie nebankrutuoja.

Jie nebankrutavo iki šiol.

Dabar suprantu, kodėl: turi gerą kreditą.

Gal ir Vokietija ekonomikos madas diktuoja todėl.

O dabar pasakojimas, gerai atspindintis rašinio pavadinimą.

Sykį apsibariau su Elektronikos fakulteto pirmakursiais - srautas didelis, ir jau pirmam kurse ėmė "durnių voliot", triukšmaut plepėt.

- Ko jūs čia atėjot? - klausiau.

- Diplomo, - sakė, - į "Elektromarkt" be diplomo nepriima.

Toj taisykloj užraktą pardavinėjo irgi, reikia manyt, diplomuoti.

Tada tiem, o gal kitiem, primakursiam papasakojau apie Elektronikos fakulteto vertus pagarbos vakariniokus, kuriem kelis semestrus teko dėstyt.

Taip juos įvardinau, nes, palyginus su dieniniais studentais, jie žymiai geriau "vežė", ir tai - atidirbę darbe visą dieną.

Su vienu jų kalbėjom koridoriuj, per pertrauką gėrėm kavą iš automato.

Paklaustas ką dirba, papasakojo, kad įrenginėja eismo valdymo sistemą Vilniuje, kurią gamino "Siemens". Vėlavo tas "Siemens", mūsiškiai skambinėjo, ragino, tie "tempė gumą", pakol pasakė, kad negali padaryti taip, kaip vilniečiai užsiprašė.

Tada vilniečiai atsivežė tai, ką "Siemens" pridarė ir padirbo patys.

Jei netiksliai pasakiau, būkit geri, pataisykit.

Kai sistemą paleido, pastebėjau ne tik todėl, kad švieslentėse ėmė rašyti apie grūstis gatvėse.

Mažiau erzintis ėmiau bežiūrėdamas į "Siemens" areną, nes greičiau ją pravažiuoju.

Ir gerai.

O dėl dvigalvio reikalų, manau, laikas diskusiją, vertą akademinės visuomenės vardo, pradėt.

Negi jais pasitikėsim?

Jo valdytojai prisižaidė, gali didesnių bėdų pridaryt.