Kaip gražu
Ar tik ne...
...praradot/prarasit, Lietuvos VIARSLININKAI,
Atsikvošėkit.
2018-02-03
VIARSLININKAMS Lietuvos
Kaip gražu
Ar tik ne...
...praradot/prarasit, Lietuvos VIARSLININKAI,
Atsikvošėkit.
Ar Lietuva - Policinė Valstybė?
Rimvydas (niekaip nereagavo tada nei Rimvydas, nei Monika)
Valatka ką tik iDienos laidoje paklausė VR ministrą Eimutį Misiūną
ar Lietuva, kurioje pasiklausoma apie 12-kos tūkst. jos piliečių telefoninių pokalbių - tiek pat, kiek kaip ir kokių 30 kartų skaitlingesnėje Vokietijoje - yra policinė valstybė.
Tikrai geras klausimas, ypač kad tas pats Rimvydas Valatka, jį užduodamas, paminėjo, jog dar prieš penkeris metus Lietuvoje buvo klausomasi 120 tūkst. piliečių pokalbių, taigi, 10 kartų daugiau, negu dabar.
30 x 10 = 300
Cha cha cha?
Dabar klausinėja Izraelio ir Lietuvos pilietį Sergejų Kanovičių
apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo/Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį.
Pastarasis save pristatė „Antakalnio piliečiu"* ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį vadino Lietuvos Valstybės šimtmečiu (Rimvydui Valatkai tai „neužkliuvo", nors prieš tai ministrą Eimutį Misiūną pataisė: dera sakyti „uniformuotas", o ne „su uniforma").
Dabar gi ... Rimvydas Valatka kuo rimčiausiu veidu pasakė, kad seniausias žinomas moters juokas istorijoje yra Saros juokas
Senajame testamente.
Liūdnas
juokas.**
Turime išmokti gyventi kaip kapinėse - šitokią temą gvildena dabar Sergejus Kanovičius ir Rimvydas Valatka, bet šneka ne apie tai...
* Sergejus Kanovičius – poetas, eseistas ir vertėjas, dabar savo gyvenimą kuriantis Belgijoje.
** 1944 год. Немецкие ученые изобрели вирус, иммунитет против которого есть только у истинных арийцев — все остальные умирают. Вирус выпустили на свободу... Прошел год. В живых остались только два человека. Между ними происходит следующий диалог: — Абрам, отчего это все умерли? — Не знаю, Сарочка.
Tikrai geras klausimas, ypač kad tas pats Rimvydas Valatka, jį užduodamas, paminėjo, jog dar prieš penkeris metus Lietuvoje buvo klausomasi 120 tūkst. piliečių pokalbių, taigi, 10 kartų daugiau, negu dabar.
30 x 10 = 300
Cha cha cha?
Pastarasis save pristatė „Antakalnio piliečiu"* ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį vadino Lietuvos Valstybės šimtmečiu (Rimvydui Valatkai tai „neužkliuvo", nors prieš tai ministrą Eimutį Misiūną pataisė: dera sakyti „uniformuotas", o ne „su uniforma").
Dabar gi ... Rimvydas Valatka kuo rimčiausiu veidu pasakė, kad seniausias žinomas moters juokas istorijoje yra Saros juokas
Liūdnas
Turime išmokti gyventi kaip kapinėse - šitokią temą gvildena dabar Sergejus Kanovičius ir Rimvydas Valatka, bet šneka ne apie tai...
* Sergejus Kanovičius – poetas, eseistas ir vertėjas, dabar savo gyvenimą kuriantis Belgijoje.
Bitkoinai komodoj
Ar bitkoinai yra tas „feniksas", kurį ne toks jau ir visagalis
„burtininkas" „The Economist"
šiems, 2018 metams, planavo dar 1988?
Komoda:
Kaip, kada ir kodėl bitkoinas pamažėl slenka/stumiamas į Finansinę Miego Imperiją!
1. 2017-12-11: The regulators in the U.S. call Bitcoin a commodity, but in many ways, it is both a commodity and a currency instrument.
2. 2017-11-29: Goldman Sachs says bitcoin is a commodity.
3. 2018-01-25. Customers in five states, but not New York, will be able to trade bitcoin and ethereum through the app beginning in February, Robinhood announced Thursday.
2017-jų gale bitkoinai buvo „priimti" į biržas, taigi, apart pripažinimo, tapo spekuliacijų objektu.
4. Čia pamatysit, kad kaip tik tada nežmoniškai (iki kelių dešimčių USD) pakilo vidutinis bitkoinų transakcijos mokestis.
Beje, atkreipkim dėmesį į tai, kad tas savarankiškai skiriamas (neprivalomas) mokestis nuo nulinės reikšmės atsiplėšė ir ėmė kilti pradedant 2017-jų kovu, kai bitkoino vertė pasivijo ir viršijo aukso uncijos vertę.
Kadangi dabar tas mokestis yra keli doleriai už transakciją, bulvių kilogramo ar mineralinio vandens už bitkoinus nepirksi.
Pirksi už senuosius pinigus - dolerį, eurą ir t.t.
Tokiu būdu bitkoinas atsidūrė komodoj (tapo commodity).
Jį būtina iš ten ištraukti ir paversti tarpusavio atsiskaitymų priemone, kitaip spekuliacijų meistrai pasistengs jį sunaikinti.
šiems, 2018 metams, planavo dar 1988?
1. 2017-12-11: The regulators in the U.S. call Bitcoin a commodity, but in many ways, it is both a commodity and a currency instrument.
2. 2017-11-29: Goldman Sachs says bitcoin is a commodity.
3. 2018-01-25. Customers in five states, but not New York, will be able to trade bitcoin and ethereum through the app beginning in February, Robinhood announced Thursday.
2017-jų gale bitkoinai buvo „priimti" į biržas, taigi, apart pripažinimo, tapo spekuliacijų objektu.
4. Čia pamatysit, kad kaip tik tada nežmoniškai (iki kelių dešimčių USD) pakilo vidutinis bitkoinų transakcijos mokestis.
Beje, atkreipkim dėmesį į tai, kad tas savarankiškai skiriamas (neprivalomas) mokestis nuo nulinės reikšmės atsiplėšė ir ėmė kilti pradedant 2017-jų kovu, kai bitkoino vertė pasivijo ir viršijo aukso uncijos vertę.
Kadangi dabar tas mokestis yra keli doleriai už transakciją, bulvių kilogramo ar mineralinio vandens už bitkoinus nepirksi.
Pirksi už senuosius pinigus - dolerį, eurą ir t.t.
Tokiu būdu bitkoinas atsidūrė komodoj (tapo commodity).
Jį būtina iš ten ištraukti ir paversti tarpusavio atsiskaitymų priemone, kitaip spekuliacijų meistrai pasistengs jį sunaikinti.
2018-02-02
1988 ∅ 2018
In mathematics, the null sign (∅) denotes the empty set.
The Economist Pranašystės
2018
1988.
Kaip?
DID A 1988 ECONOMIST MAGAZINE PREDICT A BITCOIN EXPLOSION IN 2018?
A 1988 cover story for The Economist shows a picture of a Phoenix, with a coin that resembles the look of today’s most popular crypto currency, Bitcoin.
2018
1988.
What’s even more intriguing about the picture is the fact that the year on the coin reads 2018. It’s also interesting to note that the article is discussing a completely new type of currency, a global currency, one that emerges from the ashes of cash. How ironic is it that?
Bitcoin and cryptocurrency are now at the forefront of many peoples minds, a response to the current financial “ways” of the world. It promises to solve many of the damning challenges of fiat currency and the public enslavement that comes from the way our money currently works.
Currency has always been, not just in my opinion but based on what we see in society, a means to control the human race. It has also been used as a tool to further widen the wealth gap, putting most of the resources in the hands of the “1 percent.”
Will a new form of currency truly begin to solve those issues? Perhaps. This could be the stepping stone in eventually living in a world without currency at all.
The 1988 Economist article was likely echoing the financial elite’s desire for a one world government, or a new world order. This wouldn’t be beneficial for humanity as a whole. But Bitcoin represents something different it seems.
“This is a fantastic fundamental hedge and store value against autocratic regimes and banking infrastructure that we know is corrosive to how the world needs to work properly. You cannot have Central Banks infinitely printing currency, you cannot have folks with misguided and misdirected monetary and fiscal policy…It’s a con game.” – Chamath Palihapitiya (source)
And another great quote:
“It is well enough that people of the nation do not understand our banking and monetary system, before if they did, I believe there would be a revolution before tomorrow morning. – Henry Ford
Technology Behind Crypto
Blockchain technology is the genius behind Bitcoin, and its very design is what excites many people. It is likely what has skyrocketed Bitcoin’s popularity. With this technology, all records and transactions are stored publicly so there is a public and transparent ledger for every coin and transaction. And it’s not limited to just currency, it also stores data, information and ownership records. There are also blockchains that focus more on privacy as well, for those concerned with that.
Ultimately, the potential for cryptocurrency to disrupt modern day banking is huge. Christine Lagarde, the head of the IMF, has cautioned that cryptocurrencies can displace central banks, and conventional banking in the long term. While this sounds like an issue, its not. This would be the best thing for our economy and humanity as it will stop a private company, central banks, from controlling the entire money supply.
There has also been no shortage of responses from multiple countries and heads of financial institutions like JP Morgan about cryptocurrencies. JP Morgan CEO Jamie Dimon has referred to bitcoin as a “fraud,” even though he believes in the blockchain.
The debates are endless, with, for the most part, the mainstream encouraging the public to stay away from Bitcoin and cryptocurrencies in general. It’s claimed that they are not real, have no implications, and are not backed by anything.
While this is true to some extent, most people don’t realize that fiat currency, all currencies we use today, are in the same position. They are made up, backed by nothing and are controlled by private companies who control it.
Any currency has to have the support of the people for them to work. If people do not put power into them, they have no value. So whether you look at cryptocurrencies or any other, it comes down to faith from mass adoption.
Most People Don’t Realize How Money Works Today
The fact of the matter remains, a small group of people who sit behind our entire global financial system are threatened by bitcoin. Their control, their power, their corruption, and more, is all threatened by cryptocurrency, and as a result, we’re probably going to continue to hear the slandering of Bitcoin and alt coins, in an attempt to steer the global collective mind away from it. But what’s coming can’t be stopped. We’re experiencing revolutions in all aspects of the human experience, from health, and now, in finance.
It’s long overdue that we change the way we do things here, and cryptocurrency could be part of that solution. It represents something far greater than money, value and wealth, which is why it’s so great.
“Bitcoin is money outside of government, controlled by the people who become their own sovereignty. Bitcoin will do the nation-state what the printing press did to the church…The use-case as stateless money drives adoption because it’s universally appealing and fills a void every human being feels in their soul: to be free.” – Max Kieser (source)
Blockchain-based cryptocurrencies severely disrupt the modern day banking foundation by decentralizing the operation of the financial system outside of the control of sovereign states and the global elite’s power.
It’s a big topic, and I’m not going to get into whether or not the price will rise or fall as this isn’t really about making money and being rich. As the founder of Ethereum, the second most popular cryptocurrency, was quick to remind people not long ago:
“All crypto communities, ethereum included, should heed these of warning. Need to differentiate between getting hundreds of billions of dollars of digital paper wealth sloshing around and actually achieving something meaningful for society…If all that we accomplish is lambo memes and immature puns about “sharting” then I WILL leave.” (source)
Cryptocurrencies also have huge political implications. For example, Russia recently announced its intentions to create a cryptocurrency so they can avoid Western sanctions and economic influence.
Putin has long been outspoken about the global financial elite and their ability to force others into their own will, politically and economically. This was his sentiment when speaking about the “imaginary” and “mythical” threats they use to justify their actions.
He began his speech by arguing that the oligarchic ‘1 percent’ that dominate our world “abandoned substantive and equal dialogue with other actors in international life, chose not to improve or create universal institutions, and attempted instead to bring the entire world under the spread of their own organisations, norms and rules. They chose the road of globalisation and security for their own beloved selves, for the select few, and not for all.”
You can read more about that here.
Cryptocurrency also represents the potential for a massive redistribution of wealth, as central banks in developing countries have plans to ‘get in’ in on it.
We wanted to dive deeper into blockchain and cryptocurrency in a podcast episode so we could explore the tough questions behind crypto and where it’s headed. Host Joe Martino sat down with Angelo Dodaro of Adbank to chat about cryptocurrency and blockchain
You can listen to the podcast HERE.
Join the podcast group: www.facebook.com/groups/cepodcast/
Support the podcast and CE here: go.collective-evolution.com/donate/
Is This A Solution? A Step In The Right Direction? Is A Currency Even Needed?
At Collective Evolution, from the very beginning, we’ve always encouraged and created discussions around a society we all know is possible. One where we transcend the limits of the human ego, separation, suffering and a ruling elite -this would include the need for currency.
Is this possible? Well, we’ve been engrained and have experienced the system of trading monies for goods and services for a long time. We created supply, demand, scarcity and currency, and thus we can uncreate it at any time. Sure it will require a shift in consciousness, but it is possible.
The idea that one has to spend most of their lives, working for the entire day, 5 days a week, to simply put food on the table and provide a roof over ones head is not necessary. How does it feel for you to live in a world like that? Regardless of what you feel is possible, is this what you want for the world? This will not mean people will never work, but should it be what we’re enslaved by to survive?
Personally, I envision societies, more consciously advanced than humans, who have transcended the need for money, and have figured out a way to provide for everybody’s needs in a way that free’s them from economic slavery. I believe this is where humanity is heading.
Going into the details is a topic for another article, but the point is, humanity is full of infinite potential, we already have the means and the technology to completely liberate the human experience and change it for the better.
“We should do away with the absolutely specious notion that everybody has to earn a living. It is a fact today that one in ten thousand of us can make a technological breakthrough capable of supporting all the rest. The youth of today are absolutely right in recognizing this nonsense of earning a living. We keep inventing jobs because of this false idea that everybody has to be employed at some kind of drudgery because, according to Malthusian Darwinian theory he must justify his right to exist. So we have inspectors of inspectors and people making instruments for inspectors to inspect inspectors. The true business of people should be to go back to school and think about whatever it was they were thinking about before somebody came along and told them they had to earn a living.”
― R. Buckminster Fuller
― R. Buckminster Fuller
Today, everything seems to be about the money, and making money. That appears to be the primary goal of major corporations and the majority of individuals. That being said, it is something we are forced into, and currently, money is a tool for exchange. But it’s not needed, and places tremendous amounts of limitations on our ability to change the world.
We’re constantly bombarded with what to do, how to live, what to think and what to strive for. Imagine a moneyless society, one that was free from the constraints of having to earn paper and metal to live. Imagine if we were free from our current constraints? What would we do? I believe it would provide humanity with the opportunity to grow, discover, and learn. We’d probably become a space baring race much faster.
It seems with our current human experience, we’ve become stuck in a cycle of repetition while we let our world burn. This is the reality that more and more people on the planet are realizing and as a result, on a collective level we are manifesting change, in several different ways.
Cryptocurrency and blockchain technology may be a start, from a financial perspective, but ultimately, I see humanity moving passed the need for any type of currency at all.
With our potential and level of technological development, anything is possible, all that’s really required is a shift in consciousness. Perhaps a governments or leadership who actually cares about, and has the best interests of the people as priority number 1.
Poverty, war, greed, economic slavery, and corruption are not uncontrollable challenges. It many cases, they are challenges which are created and perpetuated for reasons of greed, power and human ego.
We talk about all of this on our podcast episode about cryptocurrency and blockchain. You can listen to it here.
Reforma
:))
Sako, savam krašte
pranašu
nebūsi:)
Nagi
Андре́й Петро́вич Девя́тов (род. 13 мая 1952, Москва, СССР) — советский деятель спецслужб, российский писатель, публицист, военный китаевед[1][2] и политолог. Заместитель директора Института российско-китайского стратегического взаимодействия.[2][3][4] секретарь Союза военных китаеведов России.[4] Член Союза писателей России.[4] Полковник в отставке.[1]
Принимал участие в арабо-израильской войне 1973 года, после завершения которой стал сотрудником ГРУ Генерального штаба Министерства обороны СССР.[3]
В 1976 году под дипломатическим прикрытием впервые был направлен в Китай. В общей сложности за время службы совершил три военные командировки, общей продолжительностью 11 лет, а также ещё 6 лет жил в качестве гражданского лица.[1]
Действительный член российского отделения Международной академии исследования будущего (Брюссель).[1]
Mūsų protėviai nežiopsojo...
Ar nepamiršo konstantos?
Perkūno diena šiandien.
2018-02-01
Mortality among masons in Iceland
Abstract
An investigation was carried out to determine the cause of death among 450 masons in Iceland who had been exposed to hexavalent chromium, a trace element in cement. The cohort was defined as all men born between 1905 and 1945 who had, according to the Register of Masons and Stone-cutters, finished vocational training as masons. For deaths occurring between 1951 and 1982 information was obtained from the Statistical Bureau of Iceland. Expected death rates were calculated, based on the national rates for men in the corresponding age groups. The total number of deaths from all causes was less than expected for the whole study period (81 v 85.86) but, with a 20 year latent period, 58 deaths were found against 50.57 expected; with a 30 year latent period, 38 deaths were found against 27.82 expected, which may, to a large extent, be accounted for by an excess of deaths from lung cancer. Nine deaths from lung cancer were found in the cohort, eight with 20 and 30 year latent periods compared with expected rates of 2.87, 2.19, and 1.28 respectively. The results seem to indicate that the increased number of deaths from lung cancer among the masons has a causal relation to occupational exposure.
Visai ne tie
mason'ai:)
Freemasonry in Iceland began in 1913 when a „society of brothers“, Edda, was established, in Reykjavik. Then, in 1918 Edda became a lodge of instruction. A year later, on the 6th of January 1919, it became a fully warranted lodge. Since then, a total of twelve warranted lodges and six lodges of instruction have been established. Icelandic Freemasonry was under the jurisdiction of the The National Grand Lodge of Denmark (Den Danske Frimurerorden) until 1951 when the Danish Grand Master constituted the Grand Lodge of Iceland as a sovereign Order which has a total membership of 3379 as of the 15th of Mars, 2011.
Icelandic Freemasonry operates according to the Swedish Rite which is the dominant system in four of the Nordic countries and to some extent in Finland and Germany. It consists of eleven degrees, all of which are considered a part of Freemasonry. This system differs considerably from those used in English-speaking countries. However, there are common characteristics which make a visit to an Icelandic lodge meeting interesting and most worthwhile.
Masonic visitors from abroad belonging to Masonic Grand Lodges recognized by the Icelandic Order of Freemasons are cordially invited to participate in lodge meetings as they wish. A dark suit, white shirt and a conservative tie is recommended and masonic regalia are desirable but not required. Visitors will be asked to identify themselves with papers from their home lodge and in a Masonic manner. Information on meetings of individual lodges and contacts with telephone numbers are to be found on this homepage. It is recommended that you call ahead if you wish to attend. Brothers will be pleased to assist you in finding a suitable lodge meeting.
Islandijoj 334 303 gyventojų.
Taigi, Islandijoj masonų kiek daugiau negu 1% visų gyventojų.
Lieka ...
99%?
Nagi, masonai Lietuvos:
1. Kiek jūsų?
2. Ar emigruojat, ar bėgat iš Tėvynės taip, kaip visi?
3. Ar jūsų kiekis mažėja taip, kaip Lietuva mažėja?
4. Ar nubiednėjot, kaip visi?
Gal sykiais, na, netyčiom, panorot išlįst iš savo ložių, nusirengt savo ritualinius kostiumėlius ir eit pamūryt „Ant kalno mūrus"?
An investigation was carried out to determine the cause of death among 450 masons in Iceland who had been exposed to hexavalent chromium, a trace element in cement. The cohort was defined as all men born between 1905 and 1945 who had, according to the Register of Masons and Stone-cutters, finished vocational training as masons. For deaths occurring between 1951 and 1982 information was obtained from the Statistical Bureau of Iceland. Expected death rates were calculated, based on the national rates for men in the corresponding age groups. The total number of deaths from all causes was less than expected for the whole study period (81 v 85.86) but, with a 20 year latent period, 58 deaths were found against 50.57 expected; with a 30 year latent period, 38 deaths were found against 27.82 expected, which may, to a large extent, be accounted for by an excess of deaths from lung cancer. Nine deaths from lung cancer were found in the cohort, eight with 20 and 30 year latent periods compared with expected rates of 2.87, 2.19, and 1.28 respectively. The results seem to indicate that the increased number of deaths from lung cancer among the masons has a causal relation to occupational exposure.
Visai ne tie
Icelandic Freemasonry operates according to the Swedish Rite which is the dominant system in four of the Nordic countries and to some extent in Finland and Germany. It consists of eleven degrees, all of which are considered a part of Freemasonry. This system differs considerably from those used in English-speaking countries. However, there are common characteristics which make a visit to an Icelandic lodge meeting interesting and most worthwhile.
Masonic visitors from abroad belonging to Masonic Grand Lodges recognized by the Icelandic Order of Freemasons are cordially invited to participate in lodge meetings as they wish. A dark suit, white shirt and a conservative tie is recommended and masonic regalia are desirable but not required. Visitors will be asked to identify themselves with papers from their home lodge and in a Masonic manner. Information on meetings of individual lodges and contacts with telephone numbers are to be found on this homepage. It is recommended that you call ahead if you wish to attend. Brothers will be pleased to assist you in finding a suitable lodge meeting.
Islandijoj 334 303 gyventojų.
Taigi, Islandijoj masonų kiek daugiau negu 1% visų gyventojų.
Lieka ...
99%?
2. Ar emigruojat, ar bėgat iš Tėvynės taip, kaip visi?
3. Ar jūsų kiekis mažėja taip, kaip Lietuva mažėja?
4. Ar nubiednėjot, kaip visi?
Gal sykiais, na, netyčiom, panorot išlįst iš savo ložių, nusirengt savo ritualinius kostiumėlius ir eit pamūryt „Ant kalno mūrus"?
Faktas
Kauno miesto savivaldybė pranešė,
Lianos Ruokytės-Jonsson vadovaujama Kultūros ministerija tęsia žygius, kad sostinės Lukiškių aikštėje nestovėtų skulptūra Vyčiui.
Vietos ekonomikos integruota plėtra arba visuomenės būrimasis iš apačios
Docento Algirdo Šukio kalba, sakyta 2012 metais, skirta gerovės valstybės temai - ji šiandien ypač aktuali
Algirdas Šukys
Laba diena, gerbiamieji! Sveikinu visus čia susirinkusius, suburtus kilnaus tikslo – keisti savo elgesį ir kartu savo aplinką taip, kad mūsų pačių gyvenimas ir gyvenimas visoje Lietuvoje artėtų prie gyvenimo visuomenės gerovės ir teisingumo valstybėje standartų. Dabar mūsų valstybė, deja, ne artėja prie jų, o tolsta.
Labai gerai, kad mes turime tikslą, nes jo turėjimas suteikia žmogaus gyvenimui prasmę ir jo veiklai – kryptis. Labai gerai, kad tas tikslas mums visiems bendras, nes jo pagrindu mes galime burtis į vieningą kolektyvą ir tapti jėga, su kuria jau negalės nesiskaityti koks nors savanaudis, uzurpavęs valdžią mūsų valstybėje ar jos regione. Labai gerai, kad mūsų tikslas kilnus, nes kilnūs tikslai puošia mūsų gyvenimą, veda mus prie kilnių poelgių, kurie savo pavyzdžiu patraukia ir suburia kitus kilnius žmones, todėl tikiuosi, kad mūsų būrys augs ir jo daugumą sudarys kilnūs žmonės. Tai apsaugos mūsų judėjimą nuo išsigimimo, ko, deja, sunkiai išvengia kolektyvai, į kuriuos buriasi žmonės, siekiantys karjeristinių tikslų.
Todėl dar kartą sveikinu visus, puoselėdamas viltį, kad mūsų sėjami mokslo ir tiesos grūdai duos gražų derlių.
Savo pranešimą pradėsiu nuo prisistatymo: kas aš esu ir kuo galėčiau būti naudingas siekiant ką tik minėtojo tikslo.
Nors esu jau gana senas (man – jau 86-ieji), tačiau šalia savo bendraminčių jaučiuosi dar pakankamai jaunas, nes atstovauju labai jauną mokslą, gerokai jaunesnį už mane patį.
Tas mokslas dar mažai žinomas Lietuvoje ir vadinasi sistemų mokslu – sistemų teorija. To mokslo požiūriu pasaulis susideda iš sistemų ir pats yra labai sudėtinga sistema, kurioje, kaip ir kiekvienoje sistemoje, veikia sisteminiai dėsningumai. Juos išsiaiškinus, pasaulio vaizdas tampa žymiai sudėtingesnis, bet kartu – ir žymiai suprantamesnis, o jame vykstančių procesų pasekmės – labiau nuspėjamos. Pailiustruosiu šią mintį pavyzdžiu, aktualiu šios konferencijos dalyviams.
Sistemų teorija skirsto sistemas į tipus. Visos pirmojo tipo sistemos, kurioms priklauso ir tas pasaulis, kuriame gyvename, turi labai įdomią savybę, kuri, tinkamai ja pasinaudojus, gali tapti labai mums naudinga: visos to tipo sistemos, jungdamos savo elementus į tam tikras struktūras, įgyja naujų savybių, vadinamų sisteminėmis, kurių neturėjo jų elementai, paimti atskirai.
Sisteminių savybių pavyzdžiai: skraidymo aparatai (lėktuvai, malūnsparniai, oro balionai, paukščiai ir t.t.) sugeba skristi, nors tų aparatų dalys, paimtos atskirai, tokios savybės neturi; vandens savybė – gesinti ugnį, nors vandens molekulės sudėtinės dalys – vandenilis ir deguonis – paimtos atskirai, gaisrų gesinimui tikrai netinka; šeimos, sudarytos iš vyro ir žmonos, sisteminė savybė – sugebėjimas pratęsti giminę, kai tuo tarpu nei vyras, nei žmona, paimti pavieniui, to padaryti nėra pajėgūs. Panašių pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Naujų savybių atsiradimas, elementams jungiantis į pirmojo tipo sistemą, yra sisteminio dėsnio pavyzdys. Tas dėsnis sistemų teorijoje vadinamas emerdžencijos dėsniu ir priklauso sisteminių dėsnių sistemai, kurią sudaro daug kitų sisteminių dėsnių.
Emerdžencijos reiškinys nėra koks nors stebuklas: naujos sisteminės savybės atsiranda ne iš niekur, o iš tų santykių, sąryšių ir sąveikų tarp sistemos elementų, kurie atsiranda jungiant tuos elementus į sistemą. Todėl atsirandančios naujos savybės labai priklauso nuo to, kaip tie elementai yra sujungiami. Moksliškai tariant, tai reiškia, kad atsirandančios sisteminės savybės labai priklauso nuo konstruojamos sistemos struktūros. Todėl, konstruojant kokią nors sistemą, labai svarbu pasirinkti tinkamą struktūrą, kad sukonstruota sistema turėtų tokias savybes, kokios mums reikalingos. Pasirinkus netinkamą struktūrą, negausime norimo rezultato, kokius elementus tos sistemos konstravimui bepasirinktume.
Pavyzdžiui, tokios sistemos kaip Lietuvos valstybė mus netenkinančio funkcionavimo, pasireiškiančio visuomenės didelės dalies nuskurdinimu, žmonių moralės smukimu, neleistinai išaugusia bedarbyste, pavojingai augančia emigracija, nesutramdoma korupcija, teisingumo stoka mūsų teisinėje sistemoje ir valstybėje bei eile kitų nelaimių ir nusikaltimų, pagrindinė priežastis yra ne tik ir ne tiek tame, kad į valstybės valdymo sistemą (Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, teismus ir t.t.) patenka ne tie žmonės, kiek tame, kad Lietuvos valstybės valdymo sistema yra netinkamai suformuota ir formuojama, netinkamai organizuojami Lietuvos visuomenės veikla ir gyvenimas.
Sakoma, kad Lietuvos valstybės valdymo sistemos formavimui pasirinktas atstovaujamosios demokratijos principas, reiškiantis, jog valstybėje veikiančius ir veiksiančius įstatymus kuria Lietuvos visuomenės daugumos pasirinkti atstovai, kurių interesai sutampa su visuomenės daugumos interesais, tačiau iš tikrųjų taip nėra: atstovaujamoji demokratija tik imituojama, ir daugelis priimamų įstatymų bei Vyriausybės nutarimų tarnauja ne Lietuvos visuomenei, o tam tikrų siaurų vietinių ar užsienio grupių interesams. Pavyzdžiai, ar visos visuomenės interesams tarnauja įstatymas, atleidžiantis bankų stambiuosius akcininkus nuo mokesčių valstybei už gaunamus dividendus, kai valstybė privalo taupyti lėšas, nurėždama pašalpas neįgaliesiems ir paramą gimdyvėms? Ar buvo klausiama visuomenės nuomonės, apmokant Saimonui Frikliui už jo sugaištas aštuonias dienas 17 milijonų litų – daugiau nei po du milijonus už dieną? Tuo metu, kai visuomenei siūloma dar kartą „susiveržti diržus“.
Kad suprastume, kodėl taip atsitinka, sistemiškai panagrinėsiu žmonių organizavimo bei organizavimosi į bendrijas (tame tarpe – ir į valstybes) principus ir iš jų išplaukiančius tų bendrijų valdymo sistemų formavimo būdus.
Žmonės, kad galėtų patenkinti savo gyvybinius bei dvasinius poreikius ir išgyventi, privalėjo išmokti naudotis mūsų planetoje esamais resursais ir kurti sau reikalingus produktus. Priklausomai nuo požiūrio, kam turėtų priklausyti tie resursai, kurių kiekis dažnai pasirodydavo ribotas ir nepakankamas, susiformavo skirtingi principai, kuriais vadovaudamiesi žmonės formavo tarpusavio santykius.
Jei buvo manoma, kad visa, ką gamtoje randu, privalo priklausyti man ir todėl bet kuris kitas žmogus, kuris bando naudotis tais resursais, nemokėdamas man duoklės už tai, daro man žalą ir todėl yra mano priešas, kurį aš privalau nugalėti, tai tarp žmonių susiklostydavo santykiai, grindžiami konfrontacijos principu, t.y. kovos kiekvieno su kitais dėl užvaldymo pageidaujamais resursais principu. Toje kovoje nugalėtojais tapdavo stipriausieji, sumaniausieji. Jie ta ar kita forma (vergovės, baudžiavos, ekonominio išnaudojimo) pavergdavo silpnesnius, priversdami juos tarnauti nugalėtojams. Aišku, kad nugalėtieji, nebūdami patenkinti tokia savo padėtimi, stengdavosi, progai pasitaikius, savo padėtį pakeisti. Nugalėtojai, tai suprasdami, kūrė tokias nugalėtųjų valdymo sistemas, kurios trukdytų nugalėtiesiems pasipriešinti nugalėtojų valiai. Taip atsirado valstybės valdymo sistema, formuojama „nuo viršaus į apačią“: aukščiausio lygio nugalėtojas (faraonas, kunigaikštis, diktatorius, karalius, chanas, caras, imperatorius ir pan.) suformuodavo sau artimiausių pavaldinių ešeloną, kuriems pavesdavo valdyti atitinkamas žemesniojo lygio nugalėtųjų dalis bei jų gyvenamąsias vietas; pastarieji – savo artimiausiųjų pavaldinių ešeloną ir t.t. – iki pačios „apačios“, kurioje atsidurdavo paprasti piliečiai ar net vergai, kurie neturėdavo jokių teisių ir būdavo priversti gyventi sąlygomis, kartais net blogesnėmis, negu aukštesniųjų ešelonų piliečiams priklausančių naminių gyvulių laikymo sąlygos.
Veikiant konfrontacijos principui vyksta nuolatinė kova (atvira ar užslėpta) ne tik tarp individų, bet ir tarp jų bendrijų, tame tarpe ir tarp valstybių. Labai daug resursų, kurie galėtų būti panaudoti individų gyvybės palaikymui ir kitų jų poreikių tenkinimui, išeikvojama tai kovai ir pasiruošimui jai. Pabandykite įvertinti, kiek lėšų ir žmonių laiko valstybės išleidžia ginkluotės kūrimui ir jos palaikymui kovinėje parengtyje, kiek vertybių sunaikinama karinių susirėmimų metu, kiek gyvybių nužudoma, kai tuo tarpu kiekvieno žmogaus pagimdymui, išauginimui ir išmokymui paaukota tiek laiko, pastangų ir meilės! O juk kiekvienas kūdikėlis yra stebuklas, kurio sukurti nepajėgia net pati tobuliausia šiuolaikinė technika! Kas kaltas, kad žmonija, sugebėjusi įveikti daugelį ligų, iki šiol nesugeba susidoroti su tokia baisia visuomenės liga kaip karas? Ar reikalingi ir naudingi karai daugumai žmonių? Ar jie kiltų, jei sprendimą būti ar nebūti karui priimtų pati visuomenė balsų dauguma?
Visa tai rodo, jog vadovavimasis konfrontacijos principu ir valstybių valdymo sistemų kūrimo „nuo viršaus“ būdas priveda prie daugybės labai nepageidautinų pasekmių. Ar gali mus tenkinti tai, kad šiandien, kai žmonijos techninės galimybės yra tokios, jog žmogus, dirbdamas tik keturių valandų trukmės darbo dieną, galėtų pilnai aprūpinti savo šeimą visu tuo, kas reikalinga sveikam ir kultūringam jos gyvenimui, badaujančių mūsų planetos žmonių skaičius jau viršija milijardą, o kasmet mirštančiųjų badu skaičius viršija dvidešimt milijonų. Įsivaizduokite: daugiau nei du tūkstančiai žmonių per valandą, daugiau nei 38 žmonės per minutę! O tuo pačiu metu įvedinėjamos įvairios kvotos, ribojančios maisto produktų gamybą, nes bijoma, jog gali nukristi jų kainos ir sumažėti jais prekiaujančių turtingų tarpininkų pelnai. Kai milijonai badauja, dirvonuoja didžiuliai žemės, galinčios duoti derlių, plotai, tuštėja statybų aikštelės, užsidarinėja gamyklos ir dešimtys milijonų žmonių, nebeturėdami galimybės dirbti ir užsidirbti, priversti gyventi iš bedarbio pašalpų, žlugdančių juos ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai, nes pripratina vegetuoti jų parazituojamos visuomenės sąskaita. Tokie žmonės, net atsiradus galimybei dirbti, dirbti jau nebenori. Ar galima tokį visuomenės gyvenimo organizavimo būdą laikyti išmintingu ir moraliu?
Tarkime dabar, kad visuomenė, supratusi, jog konfrontacijos principas priveda prie nepageidautinų rezultatų, nusprendžia, kad toks principas jai nepriimtinas, ir, atmesdama jį, nutaria, jog visi visuomenės nariai privalo turėti vienodas teises į tuos resursus, kuriuos jiems galėtų teikti planetos gamta. Suprasdama, kad tų resursų kiekiai yra riboti, išmintinga visuomenė (o jos išsimokslinimas turėtų būti toks, kad jos nariai taptų pakankamai išmintingi) turėtų pasistengti, jog tie resursai būtų naudojami taupiai ir, kiek įmanoma, racionaliau. Tokia visuomenė gana greitai įsitikintų, kad savo individų individualia veikla ji sugebėtų tenkinti ne visus savo poreikius, kad daugelį jos nariams reikalingų darbų daug ekonomiškiau atlikinėti ne atskirai kiekvienam, o kooperuojant kelių ar net daugelio individų pastangas. Paaiškėtų, jog kai kurių reikalingų darbų net ir neįmanoma atlikti, nekooperuojant daugelio individų pastangų, o taip pat tai, kad pastangų kooperavimas, kaip tai
Žmonių savanoriškas jungimasis į kooperatyvus, neatima iš jų galimybės, esant norui, užsiimti ir individualia veikla, tačiau leidžia jiems papildomai naudotis ir kolektyvinio darbo rezultatais, kurių jie negalėtų gauti, veikdami tik pavieniui.
Jungdamiesi į kooperatyvus, individai savo laisva valia prisiimtų įsipareigojimus laikytis kooperatyvo narių daugumos bendru sutarimu prisiimtų kooperatyvo veiklą reguliuojančių taisyklių, užtikrinančių visų kolektyvo narių lygiateisiškumą ir jų veiklos efektyvumą.
Vadovaujantis pastangų kooperavimo principu, užtikrinančiu kiekvienam individui teisę rinktis, jungtis jam į bendrijas ar ne, žemiausiojo lygio bendrijos lygiai taip pat turėtų teisę rinktis, jungtis joms ar nesijungti į aukštesnio lygio bendrijas, o, pasirenkant jungimąsi, spręsti, kokiose sferose bendradarbiauti, kokius įsipareigojimus prisiimti, kokias teises ir naujas galimybes įsigyti.
Žemesnio lygio bendrijos, besijungiančios į aukštesnio lygio bendrijas, pačios deleguotų savo išsirinktus atstovus į aukštesniojo lygio bendrijų valdybas, pasilikdamos teisę juos keisti bei atšaukti, jei tų atstovų dalyvavimas aukštesnio lygio bendrijos valdyme netenkintų tos žemesnio lygio bendrijos narių, kurie tuos atstovus delegavo, daugumos.
Aukštesnio lygio bendrijos, lygiai taip pat pasinaudodamos savanoriško jungimosi teise, galėtų burtis į dar aukštesnio lygio bendrijas, kuriose net paties žemiausio lygio bendrijų nariai, kartu būdami ir paties aukščiausiojo lygio bendrijų nariais, turėtų visiškai lygias teises su visais kitais.
Tokiu būdu „iš apačios į viršų“ formuotųsi ir tokios bendrijos kaip valstybė ir valstybių valdymo sistemos. Aukštesniojo lygio bendrijos ne valdytų žemesniojo lygio bendrijas, o aptarnautų jas ir galėtų egzistuoti tik tol, kol jos būtų naudingos susibūrusioms į jas žemesniojo lygio bendrijoms.
Esant tokiai žmonių bendradarbiavimo organizavimo sistemai, visuomenė nesusikurtų sau „ponų ant savo galvos“, kaip yra dabar, kurie spręstų, kokiais mokesčiais apmokestinti žemiau esančius ir kokias algas sau iš piliečių tokiu būdu „sureketuotų“ pinigėlių sau pasiskirti. Algas valstybės aparato darbuotojams skirtų pati visuomenė, atsižvelgdama į tų darbuotojų darbo rezultatų naudingumą visuomenei.
Ir pats valstybės valdymo aparato formavimas, tol, kol tas aparatas dar būtų reikalingas, vyktų taikant tiesioginės demokratijos metodus, kurių taikymas, ryšių ir informacijos apdorojimo technikoms ir technologijoms pasiekus tokį lygį, koks yra dabar, tapo pakankamai lengvai ir pakankamai pigiai realizuojamas.
Kaip greitai galima pereiti nuo sistemų, sukurtų vadovaujantis konfrontacijos principu, prie sistemų, kuriančių save, vadovaujantis kooperacijos principu? Tai priklauso nuo to, kaip greitai mokslo atstovams pavyks įtikinti visuomenės daugumą, kad toks perėjimas yra naudingas, galimas ir neišvengiamas, jei visuomenė nenori sunaikinti pati savęs.
Tokio perėjimo dabar egzistuojančios valstybių valdžios ir jas palaikantys turtuolių klanai greitu laiku neorganizuos. Tokį perėjimą gali organizuoti tik visuomeniniai judėjimai, subrendę pačioje visuomenėje.
Dabar dar nėra sąlygų tokiems judėjimams atsirasti, nes Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio vadovai praleido progą atlikti tokį perėjimą, išsilaisvinant iš sovietinės okupacijos, ir patys, kurdami atsikuriančios nepriklausomos valstybės valdymo sistemą, „patarėjų“ iš užsienio skatinami, nuėjo jau pramintu valstybės valdymo sistemos kūrimo „nuo viršaus“ keliu ir supriešino bei demobilizavo ir demoralizavo visuomenę, paragindama visuomenės narius kurti savo gerbūvį individualiai, vadovaujantis konfrontacijos principu.
Tokią viskuo nusivylusią ir abejingą viskam, išskyrus galimybę asmeniškai kokiu nors būdu praturtėti, visuomenę dabar labai sunku suburti į galingą visuomeninį judėjimą, kuris galėtų pakeisti valstybės valdymo sistemą į sistemą, tarnaujančią ne užsienio ir savo turtuolių klanui, o savo šalies piliečiams.
Belieka tik viena galimybė – pradėti diegti visuomenės kooperavimosi principą „iš apačios“, padedant išgyventi smulkiajam verslui ir tuo pačiu metu keliant visuomenės sąmoningumo lygį taip, kad žmonės suprastų, jog norint išspręsti juos konkrečiai liečiančias ekonomines problemas, būtina keisti ir dabar valstybėje egzistuojančią politinę sistemą.
Savitarpio pagalbos kooperatyvų kūrimas „nuo apačios“ ir tų kooperatyvų bendradarbiavimo skatinimas, vietos ekonomikos integruota plėtra – vienintelis dabar realus kelias, vedantis į gerovės ir teisingumo valstybės Lietuvoje kūrimąsi.
Pirmųjų žingsnių, einant tuo keliu, apibendrinimui ir pagalbai pradėjusiems tuo keliu eiti kaip tik ir skirta ši konferencija.
Baigdamas šį savo pranešimą, išreiškiu viltį, kad mūsų šalies žmonės galų gale susipras išsigydyti nuo ligos, pražudžiusios LDK ir išmoks jungtis į bendrą bendraminčių judėjimą, siekiantį bendrų tikslų.
Labai norėčiau, kad šis mūsų kooperacinis judėjimas surastų bendrą kalbą su Nepartiniu demokratiniu judėjimu, su judėjimais, vadovaujamais A.Medalinsko ir R.Ozolo, bei su kitais patriotiniais judėjimais ir profesinėmis sąjungomis. Tik suvieniję jėgas mes laimėsime!
Visiems linkiu sėkmės!
P.S. Tiems klausytojams, kurie norėtų sužinoti daugiau apie sistemų teoriją bei jos taikymus, rekomenduoju pasinaudoti mano tinklalapiu http://www.mif.vu.lt/~sukys bei mano straipsniais „Ar galėjo būti kitaip?“ ir „Ką daryti, kad būtų kitaip?“. Jų tekstai perduoti konferencijos organizatoriams.
2012.03.27 Vilnius
Skaityti daugiau: http://infa.lt/20103/algirdas-sukys-vietos-ekonomikos-integruota-pletra-arba-visuomenes-burimasis-is-apacios/
© infa.lt
Algirdas Šukys
Labai gerai, kad mes turime tikslą, nes jo turėjimas suteikia žmogaus gyvenimui prasmę ir jo veiklai – kryptis. Labai gerai, kad tas tikslas mums visiems bendras, nes jo pagrindu mes galime burtis į vieningą kolektyvą ir tapti jėga, su kuria jau negalės nesiskaityti koks nors savanaudis, uzurpavęs valdžią mūsų valstybėje ar jos regione. Labai gerai, kad mūsų tikslas kilnus, nes kilnūs tikslai puošia mūsų gyvenimą, veda mus prie kilnių poelgių, kurie savo pavyzdžiu patraukia ir suburia kitus kilnius žmones, todėl tikiuosi, kad mūsų būrys augs ir jo daugumą sudarys kilnūs žmonės. Tai apsaugos mūsų judėjimą nuo išsigimimo, ko, deja, sunkiai išvengia kolektyvai, į kuriuos buriasi žmonės, siekiantys karjeristinių tikslų.
Todėl dar kartą sveikinu visus, puoselėdamas viltį, kad mūsų sėjami mokslo ir tiesos grūdai duos gražų derlių.
Savo pranešimą pradėsiu nuo prisistatymo: kas aš esu ir kuo galėčiau būti naudingas siekiant ką tik minėtojo tikslo.
Nors esu jau gana senas (man – jau 86-ieji), tačiau šalia savo bendraminčių jaučiuosi dar pakankamai jaunas, nes atstovauju labai jauną mokslą, gerokai jaunesnį už mane patį.
Tas mokslas dar mažai žinomas Lietuvoje ir vadinasi sistemų mokslu – sistemų teorija. To mokslo požiūriu pasaulis susideda iš sistemų ir pats yra labai sudėtinga sistema, kurioje, kaip ir kiekvienoje sistemoje, veikia sisteminiai dėsningumai. Juos išsiaiškinus, pasaulio vaizdas tampa žymiai sudėtingesnis, bet kartu – ir žymiai suprantamesnis, o jame vykstančių procesų pasekmės – labiau nuspėjamos. Pailiustruosiu šią mintį pavyzdžiu, aktualiu šios konferencijos dalyviams.
Sistemų teorija skirsto sistemas į tipus. Visos pirmojo tipo sistemos, kurioms priklauso ir tas pasaulis, kuriame gyvename, turi labai įdomią savybę, kuri, tinkamai ja pasinaudojus, gali tapti labai mums naudinga: visos to tipo sistemos, jungdamos savo elementus į tam tikras struktūras, įgyja naujų savybių, vadinamų sisteminėmis, kurių neturėjo jų elementai, paimti atskirai.
Sisteminių savybių pavyzdžiai: skraidymo aparatai (lėktuvai, malūnsparniai, oro balionai, paukščiai ir t.t.) sugeba skristi, nors tų aparatų dalys, paimtos atskirai, tokios savybės neturi; vandens savybė – gesinti ugnį, nors vandens molekulės sudėtinės dalys – vandenilis ir deguonis – paimtos atskirai, gaisrų gesinimui tikrai netinka; šeimos, sudarytos iš vyro ir žmonos, sisteminė savybė – sugebėjimas pratęsti giminę, kai tuo tarpu nei vyras, nei žmona, paimti pavieniui, to padaryti nėra pajėgūs. Panašių pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Naujų savybių atsiradimas, elementams jungiantis į pirmojo tipo sistemą, yra sisteminio dėsnio pavyzdys. Tas dėsnis sistemų teorijoje vadinamas emerdžencijos dėsniu ir priklauso sisteminių dėsnių sistemai, kurią sudaro daug kitų sisteminių dėsnių.
Emerdžencijos reiškinys nėra koks nors stebuklas: naujos sisteminės savybės atsiranda ne iš niekur, o iš tų santykių, sąryšių ir sąveikų tarp sistemos elementų, kurie atsiranda jungiant tuos elementus į sistemą. Todėl atsirandančios naujos savybės labai priklauso nuo to, kaip tie elementai yra sujungiami. Moksliškai tariant, tai reiškia, kad atsirandančios sisteminės savybės labai priklauso nuo konstruojamos sistemos struktūros. Todėl, konstruojant kokią nors sistemą, labai svarbu pasirinkti tinkamą struktūrą, kad sukonstruota sistema turėtų tokias savybes, kokios mums reikalingos. Pasirinkus netinkamą struktūrą, negausime norimo rezultato, kokius elementus tos sistemos konstravimui bepasirinktume.
Pavyzdžiui, tokios sistemos kaip Lietuvos valstybė mus netenkinančio funkcionavimo, pasireiškiančio visuomenės didelės dalies nuskurdinimu, žmonių moralės smukimu, neleistinai išaugusia bedarbyste, pavojingai augančia emigracija, nesutramdoma korupcija, teisingumo stoka mūsų teisinėje sistemoje ir valstybėje bei eile kitų nelaimių ir nusikaltimų, pagrindinė priežastis yra ne tik ir ne tiek tame, kad į valstybės valdymo sistemą (Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, teismus ir t.t.) patenka ne tie žmonės, kiek tame, kad Lietuvos valstybės valdymo sistema yra netinkamai suformuota ir formuojama, netinkamai organizuojami Lietuvos visuomenės veikla ir gyvenimas.
Sakoma, kad Lietuvos valstybės valdymo sistemos formavimui pasirinktas atstovaujamosios demokratijos principas, reiškiantis, jog valstybėje veikiančius ir veiksiančius įstatymus kuria Lietuvos visuomenės daugumos pasirinkti atstovai, kurių interesai sutampa su visuomenės daugumos interesais, tačiau iš tikrųjų taip nėra: atstovaujamoji demokratija tik imituojama, ir daugelis priimamų įstatymų bei Vyriausybės nutarimų tarnauja ne Lietuvos visuomenei, o tam tikrų siaurų vietinių ar užsienio grupių interesams. Pavyzdžiai, ar visos visuomenės interesams tarnauja įstatymas, atleidžiantis bankų stambiuosius akcininkus nuo mokesčių valstybei už gaunamus dividendus, kai valstybė privalo taupyti lėšas, nurėždama pašalpas neįgaliesiems ir paramą gimdyvėms? Ar buvo klausiama visuomenės nuomonės, apmokant Saimonui Frikliui už jo sugaištas aštuonias dienas 17 milijonų litų – daugiau nei po du milijonus už dieną? Tuo metu, kai visuomenei siūloma dar kartą „susiveržti diržus“.
Kad suprastume, kodėl taip atsitinka, sistemiškai panagrinėsiu žmonių organizavimo bei organizavimosi į bendrijas (tame tarpe – ir į valstybes) principus ir iš jų išplaukiančius tų bendrijų valdymo sistemų formavimo būdus.
Žmonės, kad galėtų patenkinti savo gyvybinius bei dvasinius poreikius ir išgyventi, privalėjo išmokti naudotis mūsų planetoje esamais resursais ir kurti sau reikalingus produktus. Priklausomai nuo požiūrio, kam turėtų priklausyti tie resursai, kurių kiekis dažnai pasirodydavo ribotas ir nepakankamas, susiformavo skirtingi principai, kuriais vadovaudamiesi žmonės formavo tarpusavio santykius.
Jei buvo manoma, kad visa, ką gamtoje randu, privalo priklausyti man ir todėl bet kuris kitas žmogus, kuris bando naudotis tais resursais, nemokėdamas man duoklės už tai, daro man žalą ir todėl yra mano priešas, kurį aš privalau nugalėti, tai tarp žmonių susiklostydavo santykiai, grindžiami konfrontacijos principu, t.y. kovos kiekvieno su kitais dėl užvaldymo pageidaujamais resursais principu. Toje kovoje nugalėtojais tapdavo stipriausieji, sumaniausieji. Jie ta ar kita forma (vergovės, baudžiavos, ekonominio išnaudojimo) pavergdavo silpnesnius, priversdami juos tarnauti nugalėtojams. Aišku, kad nugalėtieji, nebūdami patenkinti tokia savo padėtimi, stengdavosi, progai pasitaikius, savo padėtį pakeisti. Nugalėtojai, tai suprasdami, kūrė tokias nugalėtųjų valdymo sistemas, kurios trukdytų nugalėtiesiems pasipriešinti nugalėtojų valiai. Taip atsirado valstybės valdymo sistema, formuojama „nuo viršaus į apačią“: aukščiausio lygio nugalėtojas (faraonas, kunigaikštis, diktatorius, karalius, chanas, caras, imperatorius ir pan.) suformuodavo sau artimiausių pavaldinių ešeloną, kuriems pavesdavo valdyti atitinkamas žemesniojo lygio nugalėtųjų dalis bei jų gyvenamąsias vietas; pastarieji – savo artimiausiųjų pavaldinių ešeloną ir t.t. – iki pačios „apačios“, kurioje atsidurdavo paprasti piliečiai ar net vergai, kurie neturėdavo jokių teisių ir būdavo priversti gyventi sąlygomis, kartais net blogesnėmis, negu aukštesniųjų ešelonų piliečiams priklausančių naminių gyvulių laikymo sąlygos.
Veikiant konfrontacijos principui vyksta nuolatinė kova (atvira ar užslėpta) ne tik tarp individų, bet ir tarp jų bendrijų, tame tarpe ir tarp valstybių. Labai daug resursų, kurie galėtų būti panaudoti individų gyvybės palaikymui ir kitų jų poreikių tenkinimui, išeikvojama tai kovai ir pasiruošimui jai. Pabandykite įvertinti, kiek lėšų ir žmonių laiko valstybės išleidžia ginkluotės kūrimui ir jos palaikymui kovinėje parengtyje, kiek vertybių sunaikinama karinių susirėmimų metu, kiek gyvybių nužudoma, kai tuo tarpu kiekvieno žmogaus pagimdymui, išauginimui ir išmokymui paaukota tiek laiko, pastangų ir meilės! O juk kiekvienas kūdikėlis yra stebuklas, kurio sukurti nepajėgia net pati tobuliausia šiuolaikinė technika! Kas kaltas, kad žmonija, sugebėjusi įveikti daugelį ligų, iki šiol nesugeba susidoroti su tokia baisia visuomenės liga kaip karas? Ar reikalingi ir naudingi karai daugumai žmonių? Ar jie kiltų, jei sprendimą būti ar nebūti karui priimtų pati visuomenė balsų dauguma?
Visa tai rodo, jog vadovavimasis konfrontacijos principu ir valstybių valdymo sistemų kūrimo „nuo viršaus“ būdas priveda prie daugybės labai nepageidautinų pasekmių. Ar gali mus tenkinti tai, kad šiandien, kai žmonijos techninės galimybės yra tokios, jog žmogus, dirbdamas tik keturių valandų trukmės darbo dieną, galėtų pilnai aprūpinti savo šeimą visu tuo, kas reikalinga sveikam ir kultūringam jos gyvenimui, badaujančių mūsų planetos žmonių skaičius jau viršija milijardą, o kasmet mirštančiųjų badu skaičius viršija dvidešimt milijonų. Įsivaizduokite: daugiau nei du tūkstančiai žmonių per valandą, daugiau nei 38 žmonės per minutę! O tuo pačiu metu įvedinėjamos įvairios kvotos, ribojančios maisto produktų gamybą, nes bijoma, jog gali nukristi jų kainos ir sumažėti jais prekiaujančių turtingų tarpininkų pelnai. Kai milijonai badauja, dirvonuoja didžiuliai žemės, galinčios duoti derlių, plotai, tuštėja statybų aikštelės, užsidarinėja gamyklos ir dešimtys milijonų žmonių, nebeturėdami galimybės dirbti ir užsidirbti, priversti gyventi iš bedarbio pašalpų, žlugdančių juos ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai, nes pripratina vegetuoti jų parazituojamos visuomenės sąskaita. Tokie žmonės, net atsiradus galimybei dirbti, dirbti jau nebenori. Ar galima tokį visuomenės gyvenimo organizavimo būdą laikyti išmintingu ir moraliu?
Tarkime dabar, kad visuomenė, supratusi, jog konfrontacijos principas priveda prie nepageidautinų rezultatų, nusprendžia, kad toks principas jai nepriimtinas, ir, atmesdama jį, nutaria, jog visi visuomenės nariai privalo turėti vienodas teises į tuos resursus, kuriuos jiems galėtų teikti planetos gamta. Suprasdama, kad tų resursų kiekiai yra riboti, išmintinga visuomenė (o jos išsimokslinimas turėtų būti toks, kad jos nariai taptų pakankamai išmintingi) turėtų pasistengti, jog tie resursai būtų naudojami taupiai ir, kiek įmanoma, racionaliau. Tokia visuomenė gana greitai įsitikintų, kad savo individų individualia veikla ji sugebėtų tenkinti ne visus savo poreikius, kad daugelį jos nariams reikalingų darbų daug ekonomiškiau atlikinėti ne atskirai kiekvienam, o kooperuojant kelių ar net daugelio individų pastangas. Paaiškėtų, jog kai kurių reikalingų darbų net ir neįmanoma atlikti, nekooperuojant daugelio individų pastangų, o taip pat tai, kad pastangų kooperavimas, kaip tai
Žmonių savanoriškas jungimasis į kooperatyvus, neatima iš jų galimybės, esant norui, užsiimti ir individualia veikla, tačiau leidžia jiems papildomai naudotis ir kolektyvinio darbo rezultatais, kurių jie negalėtų gauti, veikdami tik pavieniui.
Jungdamiesi į kooperatyvus, individai savo laisva valia prisiimtų įsipareigojimus laikytis kooperatyvo narių daugumos bendru sutarimu prisiimtų kooperatyvo veiklą reguliuojančių taisyklių, užtikrinančių visų kolektyvo narių lygiateisiškumą ir jų veiklos efektyvumą.
Vadovaujantis pastangų kooperavimo principu, užtikrinančiu kiekvienam individui teisę rinktis, jungtis jam į bendrijas ar ne, žemiausiojo lygio bendrijos lygiai taip pat turėtų teisę rinktis, jungtis joms ar nesijungti į aukštesnio lygio bendrijas, o, pasirenkant jungimąsi, spręsti, kokiose sferose bendradarbiauti, kokius įsipareigojimus prisiimti, kokias teises ir naujas galimybes įsigyti.
Žemesnio lygio bendrijos, besijungiančios į aukštesnio lygio bendrijas, pačios deleguotų savo išsirinktus atstovus į aukštesniojo lygio bendrijų valdybas, pasilikdamos teisę juos keisti bei atšaukti, jei tų atstovų dalyvavimas aukštesnio lygio bendrijos valdyme netenkintų tos žemesnio lygio bendrijos narių, kurie tuos atstovus delegavo, daugumos.
Aukštesnio lygio bendrijos, lygiai taip pat pasinaudodamos savanoriško jungimosi teise, galėtų burtis į dar aukštesnio lygio bendrijas, kuriose net paties žemiausio lygio bendrijų nariai, kartu būdami ir paties aukščiausiojo lygio bendrijų nariais, turėtų visiškai lygias teises su visais kitais.
Tokiu būdu „iš apačios į viršų“ formuotųsi ir tokios bendrijos kaip valstybė ir valstybių valdymo sistemos. Aukštesniojo lygio bendrijos ne valdytų žemesniojo lygio bendrijas, o aptarnautų jas ir galėtų egzistuoti tik tol, kol jos būtų naudingos susibūrusioms į jas žemesniojo lygio bendrijoms.
Esant tokiai žmonių bendradarbiavimo organizavimo sistemai, visuomenė nesusikurtų sau „ponų ant savo galvos“, kaip yra dabar, kurie spręstų, kokiais mokesčiais apmokestinti žemiau esančius ir kokias algas sau iš piliečių tokiu būdu „sureketuotų“ pinigėlių sau pasiskirti. Algas valstybės aparato darbuotojams skirtų pati visuomenė, atsižvelgdama į tų darbuotojų darbo rezultatų naudingumą visuomenei.
Ir pats valstybės valdymo aparato formavimas, tol, kol tas aparatas dar būtų reikalingas, vyktų taikant tiesioginės demokratijos metodus, kurių taikymas, ryšių ir informacijos apdorojimo technikoms ir technologijoms pasiekus tokį lygį, koks yra dabar, tapo pakankamai lengvai ir pakankamai pigiai realizuojamas.
Kaip greitai galima pereiti nuo sistemų, sukurtų vadovaujantis konfrontacijos principu, prie sistemų, kuriančių save, vadovaujantis kooperacijos principu? Tai priklauso nuo to, kaip greitai mokslo atstovams pavyks įtikinti visuomenės daugumą, kad toks perėjimas yra naudingas, galimas ir neišvengiamas, jei visuomenė nenori sunaikinti pati savęs.
Tokio perėjimo dabar egzistuojančios valstybių valdžios ir jas palaikantys turtuolių klanai greitu laiku neorganizuos. Tokį perėjimą gali organizuoti tik visuomeniniai judėjimai, subrendę pačioje visuomenėje.
Dabar dar nėra sąlygų tokiems judėjimams atsirasti, nes Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio vadovai praleido progą atlikti tokį perėjimą, išsilaisvinant iš sovietinės okupacijos, ir patys, kurdami atsikuriančios nepriklausomos valstybės valdymo sistemą, „patarėjų“ iš užsienio skatinami, nuėjo jau pramintu valstybės valdymo sistemos kūrimo „nuo viršaus“ keliu ir supriešino bei demobilizavo ir demoralizavo visuomenę, paragindama visuomenės narius kurti savo gerbūvį individualiai, vadovaujantis konfrontacijos principu.
Tokią viskuo nusivylusią ir abejingą viskam, išskyrus galimybę asmeniškai kokiu nors būdu praturtėti, visuomenę dabar labai sunku suburti į galingą visuomeninį judėjimą, kuris galėtų pakeisti valstybės valdymo sistemą į sistemą, tarnaujančią ne užsienio ir savo turtuolių klanui, o savo šalies piliečiams.
Belieka tik viena galimybė – pradėti diegti visuomenės kooperavimosi principą „iš apačios“, padedant išgyventi smulkiajam verslui ir tuo pačiu metu keliant visuomenės sąmoningumo lygį taip, kad žmonės suprastų, jog norint išspręsti juos konkrečiai liečiančias ekonomines problemas, būtina keisti ir dabar valstybėje egzistuojančią politinę sistemą.
Savitarpio pagalbos kooperatyvų kūrimas „nuo apačios“ ir tų kooperatyvų bendradarbiavimo skatinimas, vietos ekonomikos integruota plėtra – vienintelis dabar realus kelias, vedantis į gerovės ir teisingumo valstybės Lietuvoje kūrimąsi.
Pirmųjų žingsnių, einant tuo keliu, apibendrinimui ir pagalbai pradėjusiems tuo keliu eiti kaip tik ir skirta ši konferencija.
Baigdamas šį savo pranešimą, išreiškiu viltį, kad mūsų šalies žmonės galų gale susipras išsigydyti nuo ligos, pražudžiusios LDK ir išmoks jungtis į bendrą bendraminčių judėjimą, siekiantį bendrų tikslų.
Labai norėčiau, kad šis mūsų kooperacinis judėjimas surastų bendrą kalbą su Nepartiniu demokratiniu judėjimu, su judėjimais, vadovaujamais A.Medalinsko ir R.Ozolo, bei su kitais patriotiniais judėjimais ir profesinėmis sąjungomis. Tik suvieniję jėgas mes laimėsime!
Visiems linkiu sėkmės!
P.S. Tiems klausytojams, kurie norėtų sužinoti daugiau apie sistemų teoriją bei jos taikymus, rekomenduoju pasinaudoti mano tinklalapiu http://www.mif.vu.lt/~sukys bei mano straipsniais „Ar galėjo būti kitaip?“ ir „Ką daryti, kad būtų kitaip?“. Jų tekstai perduoti konferencijos organizatoriams.
2012.03.27 Vilnius
Skaityti daugiau: http://infa.lt/20103/algirdas-sukys-vietos-ekonomikos-integruota-pletra-arba-visuomenes-burimasis-is-apacios/
© infa.lt
Masonai, lenkai, valdžios centrai ir netikę istorikai
Algimantas Bučys
Pirmoji Europoje – Žečpospolitos - 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucija – masonų darbas. Katalikybės priėmimas nustūmė Lietuvą į tamsos amžius, ir tik Europos Sąjunga išlaisvina nuo jos spaudimo. Nauju mūsų šalies centru tapęs Briuselis. Bet tai – tik į naudą, nes suteikia galimybę sukurti kultūrinį rojų.
Po dvidešimties metų pertraukos naują knygą išleidęs literatūrologas Algimantas Bučys nusprendė ne vien pateikti dar vieną lietuvių literatūros istoriją, o įvilko ją į savitą istorijos suvokimo rūbą. „Barbarai vice versa klasikai“
aprėpia Lietuvos valstybės istoriją nuo Mindaugo laikų iki tapimo Europos Sąjungos ir NATO nare.
Apie šią knygą galima padaryti bent septynis atskirus interviu. Arba pamėginti įsisprausti į vieną – kaip šis, kuriame su tarp literatūros ir istorijos balansuojančiu A.Bučiu lrytas.lt kalbėjosi apie lietuvių likimą – nuo pagoniškos tolerancijos iki šiuolaikinės literatūrinės prostitucijos.
* * *
– Drįsčiau teigti, kad tai retas atvejis, kai literatūrologo darbas turi aiškią istorinę koncepciją. Todėl kyla klausimas, ar tai literatūrologinė, ar greičiau mentaliteto istorijos studija?
– Pirmiausia tai yra 33 įvairių epochų lietuvių rašytojų portretėliai. Vieniems vienas gali būti įdomus, kitiems – kitas. Pavyzdžiui, yra gabaliukas apie Sigitą Parulskį. Dėl šio teksto skaitytojų reakcijos neįmanoma numatyti, nes kai straipsnis buvo paskelbtas spaudoje, man ne vienas žmogus skambino, kad tai geriausias dešimtmečio literatūros kritikos straipsnis. O iš kitos pusės, ne vienas žmogus tvirtino, kad čia šlamštas, niekam tikęs dalykas. Tad čia jau ne mano problemos, kaip skaitytojai vertins tuos 33 rašinius apie skirtingus rašytojus ir visą knygą.
Man pačiam buvo įdomu padaryti knygą ne iš atskirų straipsnelių, bet kad jie sugultų į struktūrą, galbūt į mentaliteto istoriją. Be to, lietuvių mentaliteto problemą aš nutariau patalpinti ir patyrinėti tarsi tarp dviejų poliarinių laukų, kaip magneto – pliuso ir minuso. Tarp tų dviejų laukų, kaip žinoma, visi geležiukai juda, makaluojasi ir nusistovi tam tikra tvarka. Šitie poliai – tai Lietuvos valdymo poliai, t.y. kas valdo šalį vienu ar kitu laikotarpiu.
– Kokie tie laikotarpiai?
– Pirmas laikotarpis – mus valdo Mindaugas ir vėlesni didieji kunigaikščiai, pats valdymo „centras“ yra Lietuvoje. Antras laikotarpis, kai Jogaila veda Jadvygą ir Lietuvos valdovas atsisėda į sostą Krokuvoje, o Vilnius, Trakai pasidaro provincija. Po to Rusija, Austrija ir Prūsija gabalais pasidalina Abiejų Tautų Respubliką, „centras“ tampa Sankt Peterburgas, Vilnius – jau „periferija“.
Tik tris kartus mes turėjome nepriklausomą „centrą“ Lietuvoje. Antrą kartą – nuo 1918 iki 1940 metų. Paskui vėl ateina rusai, vėl „centras“ tampa Maskva, iš ten valdoma Lietuva, o mes prie to valdymo taikomės. 1990 m. paskelbėme nepriklausomybę, bet greitai ir pačiu laiku 1995 m. pasirašėme asociacijos sutartį su Europos Sąjungą, o netrukus (2004 m.) įstojome į ją.
Dabar valdymo „centrai“ – Belgijoje ir JAV, o Lietuva lyg ir „centras“, bet jau priklausomas nuo kitų „centrų“. Tad knygoje atsirado šeši priklausomybės ir nepriklausomybės etapai.
Mano įsitikinimu, lietuvių, ir ne tik lietuvių, mentalitetą galima apibūdinti, kaip poliarizuotų iššūkių mentalitetą, nes tie du poliarizuoti nepriklausomybės ir priklausomybės poliai visados veikė ir tebeveikia žmones. Bet kuriame lygyje – tiek valstybiniame, tiek psichiniame.
Kažkada Homeras yra gražiai nusakęs dėsnį: „Žmogus, praradęs nepriklausomybę, praranda pusę savo vitalinės jėgos“ (prasminis vertimas). Man buvo labai įdomu, kokią rašytojas prisiima strategiją tarp tų dviejų polių, nes jį veikia ir užsieniniai „centrai“, ir gimtasis tėvynės ar tėviškės „centras“. Sudėjau 33 rašytojus ir, man atrodo, jie atsidūrė įdomioje struktūroje, kur atsiveria jų strategija: vieni lengvai prisitaikė, kiti – sunkiau. Tad tai gali būti ir lietuvių literatūros istorijos, ir mentaliteto istorijos rėmai.
– Bet apie valdymo kontekstą, apie kurį dabar kalbate, knygoje rašote ne pačiuose straipsniuose apie rašytojus, o skiriate atskirus tekstus, kuriuos vadinate preambulėmis. Susidaro įspūdis, kad jos jums svarbesnės už pačius rašytojus, nes pateikiate kritišką požiūrį ir į istoriją, ir į dabartį.
- Man jos buvo labai svarbios, o taip pat buvo labai įdomu jas rašyti. Beje, savo skaitytojus jau įžangoje įspėjau, kas straipsniai apie rašytojus skirti suvokti kūrybinę kiekvieno rašytojo strategiją, jo linksmą ar tragišką atsaką į epochos iššūkius.
Sėkmingiausiais atvejais, jų atsakai – nepakartojami, ir šio to pasieksiu, jei mano knygos skaitytojai pajus bent vieno mano aprašyto kūrėjo siaubingą vienatvę. Bet, kaip sakote, preambulės man itin svarbios. Dėl jų ir įlindau į mūsų istorikų daržą. Nes rašydamas apie skirtingų Lietuvos valdymo „centrų“ įtakas turėjau nuolat grįžti prie politinės istorijos pirminių šaltinių.
Nebegalima pasitikėti gatavais istorikų darbais apie Lietuvą. Iš vienos pusės, taip yra dėl to, kad Lietuvos istoriją rašė iš tų svetimų „centrų“ – rusai, lenkai, vokiečiai, o lietuviai savo istoriją iš savo „centro“ rašė tik tuo nedideliu laikotarpiu, kurį vadiname A.Smetonos laikais. Tuomet buvo istorikų mokykla, kuri pabandė parašyti iš Lietuvos taško.
Kitais atvejais, kai pasitikrini, pasižiūri, randi nepaprastai daug vulgarizacijos ir net šmeižto apie Lietuvos istoriją, lietuvių tautą, jos mentalitetą.
– Ar jums atrodo, kad dabartiniai Lietuvos istorikai nesusidorojo su ta medžiaga, neatsvėrė jos savo tyrimais?
- Beveik ne. Tarpukariu buvo vadinamoji A.Šapokos mokykla, daug nuveikusi apvalant Lietuvos istoriją nuo svetimšalių pramanų ir bandant, pasak A.Šapokos, „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“.
Man šią knygą berašant prieš akis stovėjo pokarinė Zenono Ivinskio tezė iš emigracijos: „...jog ir nenešant į Lietuvos istorijos vystymąsi jai svetimų schemų, drauge galima surasti to paties krašto istorijoje reikšmingų momentų, galinčių tarnauti dalinimui į epochas“. Dabar naujieji istorikai – A.Bumblauskas, E.Gudavičius – švelniau ar atviriau ironizuoja A.Šapokos mokyklą, esą ji nerimta. Bet ką jie siūlo? Jie siūlo Lietuvai būtent svetimas schemas, kokiomis ir siūlė nesitenkinti Z.Ivinskis.
– Kodėl jos svetimos?
– Pavyzdžiui, vyrauja absoliučiai neigiamas, iš XV–XVII a. išlikęs katalikiškas, vėliau – jėzuitiškas požiūris į pagonišką Lietuvą. Istoriškai užfiksuota pagoniška Lietuva – tai nuo Mindaugo iki Jogailos vedybų, t.y. du šimtai metų įdomiausios valstybinės ir kultūrinės Lietuvos raidos. Per tuos pora amžių Lietuva tapo didžiausia ir galingiausia Europos valstybe. O šiuolaikiniai istorikai šitą laikotarpį nuolat banalina, suprimityvina, „nurašo į negatyvą“ ir menkina. Tarsi būtų įstrigę lenkų metraštininko J.Dlugošo globėjo ir mecenato kardinolo Z.Olesnickio epochoje. To paties Z.Olesnickio, kuris padarė viską, kad Vytautui skirta karaliaus karūna nepatektų per Lenkijos sieną į Lietuvą.
Jaunesnės kartos istorikas D.Baronas tiesiai šviesiai sako: „Kietakaktė lietuvių valdovų laikysena“, esą be reikalo Traidenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas kovojo su kryžiuočiais, reikėjo iš karto pasiduoti, pasikrikštyti ir mes jau XIII–XIV a. žengtume į Europą, būtume laimingi.
– Bet ar nėra tokiuose teiginiuose racijos? Juk tik po krikšto pradėjome vytis Vakarus, nors ir atsilikdami pora šimtų metų?
– Kai mes priėmėme krikščionybę XIV a. pab. ir keturiems šimtams metų įėjome į sąjungą su Lenkija, juk teoriškai, pagal šitokią raciją, turėjo prasidėti klestėjimas. Per keturis šimtus metų! Turėjome turėti savo literatūrą, kultūrą, viskas turėjo būti, ar ne?
O štai pasižiūri šito laikotarpio pabaigos dokumentus 1788–1792 metais, kai vyko garsusis Ketverių metų Seimas, pamatai, kad Lietuva iš viso liko išbraukta iš dvinarės valstybės ir nuspręsta, jog nuo šiol nebėra jokios Abiejų Tautų Respublikos. Yra tik Lenkija. Aš skaičiau to seimo medžiagą ir to meto lenkų politikų, rašytojų, publicistų rašinius.
Visi jie šaukte šaukia: „Gelbėkime valstybę. Mūsų valstybė dabar yra XIV a., kai tuo tarpu kaimyninės Europos valstybės gyvena XVIII a. pab.“. Tai kur čia ir kieno atsilikimas? O svarbiausia – iš kur tas atsilikimas, jeigu mums taip jau rūpi Ch.Darvino ir K.Marxo evoliuciniai neišvengiamos pažangos dėsniai? Juk minimi XVIII a. šaltiniai papunkčiui įrodo, kaip dvinarė Žečpospolitos valstybė degradavusi – ir karalius, ir didikai, bajorai, dvasininkija, o valstiečiai paversti vos ne vergais. Valstybė buvo subyrėjusi į šipulius – bent kiek pajėgesnės kariuomenės nebuvo, iždas tuščias. Kas beliko? Rusai, prūsai, austrai išsiraikė kaip pyragą, ir niekas nieko negalėjo padaryti.
Tad iš vienos pusės mūsiškiai aiškina, kad čia Rusija, Prūsija ir Austrija sudraskė mūsų bendrą abiejų tautų valstybę, bet kai konkrečiau pasižiūri iš vidaus, tai ji buvo perpuvusi, sugriuvusi ir suirusi. Štai tau finalinis valstybinis rezultatas po keturių šimtų metų raidos, priėmus krikščionybę. Ne ką linksmesnis ir etninis, ir kultūrins rezultatas – lietuviai nieko neturi, nei savo valstybės, nei lietuviškos kultūros valstybinių židinių, suniekinti, bajorija sulenkėjusi. Gal kam atrodo, kad kalbu nesąmones ar paradoksus, bet nieko čia neišradinėju.
Patys lenkai turi dvi istorikų mokyklas. Viena – Varšuvos, kuri aiškino ir grindė Lenkijos valdovų oficialią ir gražią patriotinę poziciją, kad čia mus užgrobė, nors mes priešinomės. Tą patį, ką ir mūsų dabartiniai istorikai kartoja.
Bet yra ir Krokuvos mokykla, kurios istorikai įrodinėja, kad dvinarė valstybė buvo iš vidaus sugriuvusi. Ryžtingiausias bandymas ją gelbėti pirmą kartą prasidėjo iš masonų pusės. Kodėl? Tas garsusis XVIII a. pab. Ketverių metų seimas mėgino išgelbėti dvinarę suirusią valstybę, priimdamas naują Konstituciją.
Dabar A.Bumblauskas aiškina, kad mes, lietuviai, turime ja didžiuotis taip pat, kaip lenkai, o aš manau, kad lietuviams jau anuomet Konstitucijos tekstas nuskambėjo kaip graži kalba prie Lietuvos valstybingumo kapo duobės. Ir ne tik todėl, kad tekste neliko Lietuvos vardo. Krokuvos ir ne tik Krokuvos mokyklos istorikai-analitikai išsiaiškino ir neslepia, kad Konstituciją ir visos valstybės restauraciją rengė masonai.
Aukšto laipsnio masonas buvo karalius Augustas Poniatovskis, pagrindiniai teksto autoriai – taip pat masonai. Ir jie tai darė pagal kitas masonų rengtas konstitucijas, pirmiausia – pagal amerikiečių konstituciją (1787 m.) ir, žinoma, pagal prancūzų revoliucijos idėjas, Nepriklausomybės deklaraciją (1776 m.). Karalius Augustas taip ir sakė, kad mes savąją rengiame pagal JAV konstituciją, tačiau be klaidų, kurių ten yra, ir bandome pritaikyti prie Lenkijos sąlygų. Tie dalykai detaliai ir, tikiuosi, pakankamai įtikinamai išdėstyti mano knygoje.
Dabar dėl mūsų šalyje „uždrausto vaisiaus“ – masonų temos. Masonų yra labai aukšti ir puikūs idealai. Nežinau, kodėl mūsų istorikai apie juos visiškai nerašo, net svarstydami XVIII a. pab. herojiškus ir tragiškus įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje. Mano nuomone, tai tas pats, kas rašyti apie Antrąjį pasaulinį karą, neminint Molotovo-Ribbentropo sutarties slaptųjų priedų. Gal mano, kad tai nerimta tema. Gal bijo, kad populiari spauda jau seniai masonų temą pavertė pikantišku skaitalu, intrigavo, esą čia paslaptinga organizacija su siaubingais kėslais ir sąmokslais. Kokia ji paslaptinga, jei kone viską apie ją galima rasti interneto ir pačių masonų ložių svetainėse?
Mums svarbu žinoti, kad toje Konstitucijoje karalius Augustas formulavo vienanarės monarchinės valstybės idealą: dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą. O lietuvių delegatų – mūsų vyskupo Juozapo Kosakovskio idealas buvo kitoks: padaryti Lietuvą nepriklausoma atskira tauta. Abu siekiai kirtosi kaip kirvis su akmeniu. Kai priėmė Konstituciją, J.Kosakovskis ir gal dar keliolika žmonių net nėjo į Šv.Jono bažnyčią Varšuvoje, kur visi išėjo iškilmingoms apeigoms su karaliumi priekyje. Tai buvo pirmasis protestas.
Po dviejų dienų seimas priėmė nutarimą, įpareigojantį Konstitucijos priešininkus, kurie kovos ar kalbės prieš Konstituciją, vertinti kaip tautos išdavikus ir skirti mirties bausmę. Žinoma, kad du vyskupai iš Lietuvos – Juozapas Kosakovskis ir Ignotas Masalskis – buvo pakarti Varšuvoje.
Dabar grįžkime prie valdymo „centrų“. Žvelgiant iš Varšuvos „centro“, J.Kosakovskis tikrai buvo Lenkijos išdavikas, nes Konstitucijoje kalbama tik apie Lenkiją. Bet pažiūrėkime iš Vilniaus pozicijų – vyskupas ir rašytojas J.Kosakovskis – ne išdavikas, o tragiškas herojus, nes gynė Lietuvą ir stengėsi išsaugoti jos vardą bei interesus.
– Turbūt žinote, kad šitą jūsų dėstomą istorijos versiją jūsų kritikuojami istorikai vadina basanavičine, esą Lietuva ar po Jogailos vedybų, ar po Liublino unijos amžiams paniro į tamsą ir iškilo tik su tautiniu atgimimu XIX a. pab. Bet ši versija pražiopso tokius faktus, kad LDK tuo tamsos laikotarpiu buvo vienas tolerantiškiausių kraštų Europoje, taip pat dar XVI a. priėmė Europos mastu reikšmingus ir pažangius statutus, ta pati Konstitucija visai nepanaikino Lietuvos, o mėgino modernizuoti Abiejų Tautų Respubliką.
– Pakalbėkime apie tą toleranciją. Pirmiausia – religinė tolerancija. Visa tai ėjo iš Lietuvos. Visu tuo mūsų pagonišku laikotarpiu nuo Mindaugo iki Jogailos Lietuvoje (LDK) buvo ir pravoslavų, ir katalikų bažnyčios, taip pat garsieji Gedimino laiškai, garantuojantys visų tautų ir religijų atstovams lygias teises pagoniškoje Lietuvoje. Ten tos tolerancijos šaknys, kurias, beje, gynė ir J.Basanavičius, visai nemenkindamas krikščionybės idealų. Čia buvo pats moderniausiais (net šios dienos požiūriu!) mūsų įnašas į Abiejų Tautų Respubliką.
O kuo tai baigėsi? Katalikų bažnyčia iš karto ėmė spausti ir pagonis, ir krikščionis pravoslavus. Prisiminkime pirmuosius Lenkijos karaliaus Jogailos įsakus. Jeigu pagonys ar pravoslavai nesikrikštija katalikiškai, bus atimta teisė į žemę, į paveldą, stačiatikis negali vesti katalikės ir t.t. Iš karto dingsta tolerancija. Ir tie keturi šimtai metų buvo būtent katalikybės spaudimas daugiatautei Lietuvai, kurios didžiulė gyventojų dalis buvo ne katalikai.
Teoriškai tai didžiulė daugiatautė ir multireliginė imperija, ir staiga, nuo Jogailos laikų, vienos dalies tikybą imama laikyti menkesne, „neteisinga“, o kitos – aukštesne, „teisinga“. Kur čia tolerancija? Aš čia nematau tolerancijos. Kaip tik ta Lietuvos pagonių valstybės etninio ir religinio tolerantiškumo tradicija buvo palaipsniui niveliuojama ir prarasta.
– Glumina jūsų knygoje nuolat pasirodantis masonų klausimas. Jeigu dar dėl jų įtakos 1791 metų gegužės 3 d. Konstitucijai galima ginčytis, tai, pavyzdžiui, jūsų atrastas „ryšys“ tarp dabartinio ES himno ir masonų atrodo pritemptas ir neįtikinantis.
– O kas neįtikina? Tu parašai pagal masono užsakymą himną masonų ložei, o vėliau jis paskelbiamas Europos Sąjungos himnu. Kas čia neįtikinamo?
– Bet jūs rašote, kad tai ne Ludwigas van Beethovenas buvo masonas, o kad kompozitorius panaudojo vokiečių poeto Friedricho Schillerio žodžius iš jo odės „Džiaugsmui“, kurią poetas parašė bičiulio masono Christiano G.Kornerio paprašytas sukurti giesmę Drezdeno masonų ložei. Kaip tai gali būti susiję su dabartiniu sprendimu panaudoti L.van Beethoveno muziką ES himnui?
- Kas parinko tą himną – ir muziką, ir žodžius? O parinko Paneuropos projekto autorius (R.N.Coudenhove
– red. past. Anot A.Bučio, jis buvo masonas). Nežinau, kodėl bijome tą pripažinti ir dar slėpti. Kas čia bloga, jeigu kažkokia organizacija turi savo gilias istorines tradicijas, taurias idėjas ir jas įgyvendina? Juk yra dokumentai. Tarkime, ji šimtmečiais buvo ir tebėra pakankamai slapta. Bet kodėl ji turėjo ar turėtų afišuotis, jeigu juos nuolat persekioja Romos bažnyčia, o vėliau, po trumpo flirto – beveik visi Rusijos ir kitų Europos šalių monarchai?
– Bet jūsų kalbėjimas apie masonus skamba kaip pasaulinis sąmokslas, vos ne – mus valdo slapta jėga.
– Imkime Konstitucijos rengimą. Knygoje rašau, kad Varšuvoje Radvilų rūmuose, masonų ložės Didieji Lenkijos Rytai būstinėje, rinkdavosi tam tikri Seimo nariai, savotiškas Seimo klubas, kuriame maždaug 50 narių priklausė Lenkijos ir Lietuvos masonų ložėms. Ir ką jie ten darė? Jie sutardavo, kaip rengti straipsnius, rinkimus, balsavimą. Vėliau taip ir veikė Seimo salėje bei kuluaruose. Juk Krokuvos istorikai tą Ketverių metų seimą vertina kaip valstybinį perversmą, nes iš 513 seimo narių lemtingame posėdyje dalyvavo tik 182. Balsavimą darė būtent tuo metu, kai delegatai buvo išvažiavę Velykų švęsti. Kad jie nespėtų grįžti ir negalėtų kitaip balsuoti, buvo surengtas balsavimas per vieną dieną. Kai jie grįžo, šaukštai buvo po pietų – Konstitucija priimta.
– Knygoje rašote, kad teko gyventi „prie rusų“, „prie vokiečių“, o dabar – „prie belgų“, turėdamas galvoje Europos Sąjungą ir NATO. Ar išties manote, kad Briuselis yra toks pat „centras“, kaip buvo Maskva?
– Man atrodo, kad jis yra dar stipresnis „centras“. Nes jis nesikiša (ir ačiū Dievui) į vienos ar kitos tautos religiją, pripažįsta tautinių mažumų teises į savo tikybą, palieka kultūros reikalus tvarkytis pačioms tautoms. Tokios palankios ir geros istorinės situacijos mes dar neturėjome nei „prie rusų“, nei „prie lenkų“, nei „prie vokiečių“, ir štai turime, kaip vaizdžiai pasakiau, „prie belgų“.
Reikia tik džiaugtis, nors daug kam, atrodo, nepatinka.
Pažiūrėkime, kaip iš Lisabonos sutarties dingo visi tradiciniai krikščionybės terminai. Neliko ten net Romos katalikų reikalauto invocatio Dei, šaukimosi Dievo.
Dvasinis ir religinis Europos paveldas, tradicinės europietiškos vertybės neapribojamos ir nesutapatinamos su krikščionybe ir katalikybe.
Liko minėta didžioji tolerancijos tradicija, kad mes pripažįstame visas religijas, visas mažumas. Visi tvarkosi kaip nori. Čia yra tikrasis Europos paveldas, kurio negali ir neturėtų uždengti didingas ir neįkainojamas katalikiškas paveldas.
Tad mes neturime jokio ideologinio spaudimo, kokį, pavyzdžiui, turėjome iš Maskvos. Bet yra ekonominiai svertai, kurie yra žymiai galingesni. Pavyzdžiui, visos finansinės investicijos į Lietuvą. Kaip mes be jų atsistotume ant kojų? Iš kur mes tų pinigų paimtume?
– Iš kur tuomet čia to Briuselio blogis?
– O kodėl manai, kad blogis?
– Jūs teigiate, kad dabar „centras“ yra Briuselis.
– Bet tai ne blogai. Tai kitoks „centras“. Jis palieka patiems tvarkyti etnoso energiją, tikybos, kultūros sritį, o duoda tik prievoles, kurias mes turime atlikti. Ir NATO karuose turime dalyvauti, ir socialiniuose projektuose.
– Tuomet sukonkretinkite, kokia yra dabartinė Lietuvos padėtis tarp tų „centro“ ir „periferijos“ polių.
– Man atrodo, kad Lietuvos padėtis yra nuostabi, nes turime pradinę finansinę milžinišką pagalbą, be to, turime etninės ir kultūrinės veiklos laisvę. Pavojų matau tik pačių mūsų Vilniaus „centro“ vyriausybėje, kiek ji sugebės pasinaudoti tuo, ką mes gavome iš ES.
Bet ar mūsiškiai sugebės pasinaudoti, neaišku. Visa laimė, kad juos kontroliuoja Briuselis. Nes čia dar ne tokio masto būtų kyšininkavimai ir grobimai.
– Bet ar Lietuva išlikusi „periferijoje“?
– Taip, ji yra geopolitinėje „periferijoje“. Kitaip negali būti tokiai mažai valstybei. Tai nulemta gyventojų skaičiaus. Jeigu tu – didžiulė tauta, tai tu – didžiulė jėga, tu – „centras“ ir tvarkai visus kitus. Ar ne kitaip dabar yra su JAV?
Mažos tautos idealas gal ir būtų kaip Airijos ir Islandijos atveju, kai jie viską jau ne pirmas šimtmetis, nepriklausomai nuo jokių didžiųjų geopolitinių „centrų“, sutelkia į savo tautos ugdymą ir kultūrą. Įžymiausi XX a. rašytojai – iš Airijos. Jeigu mes pražiopsosime momentą, nieko nedarysime su tautos švietimu, sveikata ir kultūra, mes prarasime vieną iš didžiausių Lietuvos istorijoje galimybių. Nes nereikia rūpintis karine savisauga, nereikia milžiniškos armijos, nereikia lįsti į baisias skolas.
Tai tarsi knygos pirmame skyriuje aprašyta karaliaus Mindaugo ir jo sūnaus vienuolio Vaišvilko situacija. Tėvas tvarko karinę galią, o sūnus Vaišvilkas atsisako politinės valdžios ir įsteigia vienuolyną, jame įkuria skriptoriumą ir pradeda, kaip esu įsitikinęs, rašyti pirmąjį Lietuvos metraštį. Jis sukuria kultūros centrą, tėvas – jėgos centrą.
– Kaip šiuolaikinėje literatūroje atsispindi dabartinė Lietuvos situacija? Arba, kaip jūs rašote, kokias strategijas tarp polių pasirenka Lietuvos rašytojai?
– Kai mes praradome ideologinį spaudimą iš Maskvos, man atrodo, prasidėjo chaosas, nes rašytojus užgriuvo daugybė buitinių problemų ir aibė kūrybinių galimybių. Nieko tau nedraudžia rašyti, fantastiškos galimybės. Bet pasirodo, kad tai prislėgė.
Antras dalykas, nuo nepriklausomybės atgavimo iki Briuselio kultūra buvo palikta savieigai ir, kaip Marcelijus Martinaitis rašė, rašytojas buvo paliktas „su ubago lazda“. Iš rašymo pragyventi neįmanoma. Ir taip visada buvo. Bet taip pat visad yra buvę visose padoriose valstybėse ir tebėra mecenatai. Antai Amerikoje – universitetai, kurie leidžia poezijos rinktines ir apsakymus. Nueik Amerikoje su poezija pas nepriklausomą, pinigus „darantį“ leidėją, kuris pasakys: „Viso gero, kam tu čia man reikalingas?“.
Pas mus viskas taip ir vyksta – pagal pelno paskaičiavimus. Bet kol kas nėra efektingesnės sistemos, kuri padėtų rašytojams ir kultūros žmonėms išsilaikyti materialiai. Čia ir yra tas dvilypis ekonominis veiksnys, kai tau siūloma daryti, ką nori, mes viską nupirksime, bet iš savo pusės tu taip pat turi parsiduoti ir kūnu, ir siela, kad tave pirktų. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, rašai eilėraščius, liūdną lyriką, tai – gaila, niekuo negalime pavaišinti.
– Vadinasi, Lietuvoje yra rašytojų, kurie parsidavę siela ir kūnu?
– Siela gal ir ne. Bet galima parduoti amatininko įgūdžius. Nežinau, kas yra prostitucija. Ar tai parsidavimas siela, ar tik kūnu. Aš matau, kad atsirado nemažai rašytojų, kurie dirba tam, kad gautų pinigą, kad pragyventų šeima. Aš pažįstų labai daug jaunų rašytojų, kurie man tai atvirai sako.
– Kas tada būtų alternatyva tokiai literatūrai?
– Alternatyva yra mano paskutinis knygos skyrius apie išeiviją. Apie rašytojus, kurie nepriklauso jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, nei užsienyje.
– Bet toji egzodo karta beveik išmirė. O naujoji emigrantų karta, jeigu ir rašo, tai tikrai ne aukštąją literatūrą.
– Čia yra liūdniausias dalykas. Dabartinė mūsų emigracija – didžiulis tautinės energijos praradimas. Labai mažai galimybių, kad jie sugrįš, kol čia vietinė valdžia neišmoks ir nesugebės išnaudoti tų visų ES teikiamų galimybių. Kol neatsiras vyriausybės, kurios suvoks, kad viskas gerai, mes tik vykdykime visus tuos stambius geopolitinius uždavinius, bet čia padarykime kultūrinį rojų, niekas negrįš.
Po dvidešimties metų pertraukos naują knygą išleidęs literatūrologas Algimantas Bučys nusprendė ne vien pateikti dar vieną lietuvių literatūros istoriją, o įvilko ją į savitą istorijos suvokimo rūbą. „Barbarai vice versa klasikai“
Apie šią knygą galima padaryti bent septynis atskirus interviu. Arba pamėginti įsisprausti į vieną – kaip šis, kuriame su tarp literatūros ir istorijos balansuojančiu A.Bučiu lrytas.lt kalbėjosi apie lietuvių likimą – nuo pagoniškos tolerancijos iki šiuolaikinės literatūrinės prostitucijos.
* * *
– Drįsčiau teigti, kad tai retas atvejis, kai literatūrologo darbas turi aiškią istorinę koncepciją. Todėl kyla klausimas, ar tai literatūrologinė, ar greičiau mentaliteto istorijos studija?
– Pirmiausia tai yra 33 įvairių epochų lietuvių rašytojų portretėliai. Vieniems vienas gali būti įdomus, kitiems – kitas. Pavyzdžiui, yra gabaliukas apie Sigitą Parulskį. Dėl šio teksto skaitytojų reakcijos neįmanoma numatyti, nes kai straipsnis buvo paskelbtas spaudoje, man ne vienas žmogus skambino, kad tai geriausias dešimtmečio literatūros kritikos straipsnis. O iš kitos pusės, ne vienas žmogus tvirtino, kad čia šlamštas, niekam tikęs dalykas. Tad čia jau ne mano problemos, kaip skaitytojai vertins tuos 33 rašinius apie skirtingus rašytojus ir visą knygą.
Man pačiam buvo įdomu padaryti knygą ne iš atskirų straipsnelių, bet kad jie sugultų į struktūrą, galbūt į mentaliteto istoriją. Be to, lietuvių mentaliteto problemą aš nutariau patalpinti ir patyrinėti tarsi tarp dviejų poliarinių laukų, kaip magneto – pliuso ir minuso. Tarp tų dviejų laukų, kaip žinoma, visi geležiukai juda, makaluojasi ir nusistovi tam tikra tvarka. Šitie poliai – tai Lietuvos valdymo poliai, t.y. kas valdo šalį vienu ar kitu laikotarpiu.
– Kokie tie laikotarpiai?
– Pirmas laikotarpis – mus valdo Mindaugas ir vėlesni didieji kunigaikščiai, pats valdymo „centras“ yra Lietuvoje. Antras laikotarpis, kai Jogaila veda Jadvygą ir Lietuvos valdovas atsisėda į sostą Krokuvoje, o Vilnius, Trakai pasidaro provincija. Po to Rusija, Austrija ir Prūsija gabalais pasidalina Abiejų Tautų Respubliką, „centras“ tampa Sankt Peterburgas, Vilnius – jau „periferija“.
Tik tris kartus mes turėjome nepriklausomą „centrą“ Lietuvoje. Antrą kartą – nuo 1918 iki 1940 metų. Paskui vėl ateina rusai, vėl „centras“ tampa Maskva, iš ten valdoma Lietuva, o mes prie to valdymo taikomės. 1990 m. paskelbėme nepriklausomybę, bet greitai ir pačiu laiku 1995 m. pasirašėme asociacijos sutartį su Europos Sąjungą, o netrukus (2004 m.) įstojome į ją.
Dabar valdymo „centrai“ – Belgijoje ir JAV, o Lietuva lyg ir „centras“, bet jau priklausomas nuo kitų „centrų“. Tad knygoje atsirado šeši priklausomybės ir nepriklausomybės etapai.
Mano įsitikinimu, lietuvių, ir ne tik lietuvių, mentalitetą galima apibūdinti, kaip poliarizuotų iššūkių mentalitetą, nes tie du poliarizuoti nepriklausomybės ir priklausomybės poliai visados veikė ir tebeveikia žmones. Bet kuriame lygyje – tiek valstybiniame, tiek psichiniame.
Kažkada Homeras yra gražiai nusakęs dėsnį: „Žmogus, praradęs nepriklausomybę, praranda pusę savo vitalinės jėgos“ (prasminis vertimas). Man buvo labai įdomu, kokią rašytojas prisiima strategiją tarp tų dviejų polių, nes jį veikia ir užsieniniai „centrai“, ir gimtasis tėvynės ar tėviškės „centras“. Sudėjau 33 rašytojus ir, man atrodo, jie atsidūrė įdomioje struktūroje, kur atsiveria jų strategija: vieni lengvai prisitaikė, kiti – sunkiau. Tad tai gali būti ir lietuvių literatūros istorijos, ir mentaliteto istorijos rėmai.
– Bet apie valdymo kontekstą, apie kurį dabar kalbate, knygoje rašote ne pačiuose straipsniuose apie rašytojus, o skiriate atskirus tekstus, kuriuos vadinate preambulėmis. Susidaro įspūdis, kad jos jums svarbesnės už pačius rašytojus, nes pateikiate kritišką požiūrį ir į istoriją, ir į dabartį.
- Man jos buvo labai svarbios, o taip pat buvo labai įdomu jas rašyti. Beje, savo skaitytojus jau įžangoje įspėjau, kas straipsniai apie rašytojus skirti suvokti kūrybinę kiekvieno rašytojo strategiją, jo linksmą ar tragišką atsaką į epochos iššūkius.
Sėkmingiausiais atvejais, jų atsakai – nepakartojami, ir šio to pasieksiu, jei mano knygos skaitytojai pajus bent vieno mano aprašyto kūrėjo siaubingą vienatvę. Bet, kaip sakote, preambulės man itin svarbios. Dėl jų ir įlindau į mūsų istorikų daržą. Nes rašydamas apie skirtingų Lietuvos valdymo „centrų“ įtakas turėjau nuolat grįžti prie politinės istorijos pirminių šaltinių.
Nebegalima pasitikėti gatavais istorikų darbais apie Lietuvą. Iš vienos pusės, taip yra dėl to, kad Lietuvos istoriją rašė iš tų svetimų „centrų“ – rusai, lenkai, vokiečiai, o lietuviai savo istoriją iš savo „centro“ rašė tik tuo nedideliu laikotarpiu, kurį vadiname A.Smetonos laikais. Tuomet buvo istorikų mokykla, kuri pabandė parašyti iš Lietuvos taško.
Kitais atvejais, kai pasitikrini, pasižiūri, randi nepaprastai daug vulgarizacijos ir net šmeižto apie Lietuvos istoriją, lietuvių tautą, jos mentalitetą.
– Ar jums atrodo, kad dabartiniai Lietuvos istorikai nesusidorojo su ta medžiaga, neatsvėrė jos savo tyrimais?
- Beveik ne. Tarpukariu buvo vadinamoji A.Šapokos mokykla, daug nuveikusi apvalant Lietuvos istoriją nuo svetimšalių pramanų ir bandant, pasak A.Šapokos, „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“.
Man šią knygą berašant prieš akis stovėjo pokarinė Zenono Ivinskio tezė iš emigracijos: „...jog ir nenešant į Lietuvos istorijos vystymąsi jai svetimų schemų, drauge galima surasti to paties krašto istorijoje reikšmingų momentų, galinčių tarnauti dalinimui į epochas“. Dabar naujieji istorikai – A.Bumblauskas, E.Gudavičius – švelniau ar atviriau ironizuoja A.Šapokos mokyklą, esą ji nerimta. Bet ką jie siūlo? Jie siūlo Lietuvai būtent svetimas schemas, kokiomis ir siūlė nesitenkinti Z.Ivinskis.
– Kodėl jos svetimos?
– Pavyzdžiui, vyrauja absoliučiai neigiamas, iš XV–XVII a. išlikęs katalikiškas, vėliau – jėzuitiškas požiūris į pagonišką Lietuvą. Istoriškai užfiksuota pagoniška Lietuva – tai nuo Mindaugo iki Jogailos vedybų, t.y. du šimtai metų įdomiausios valstybinės ir kultūrinės Lietuvos raidos. Per tuos pora amžių Lietuva tapo didžiausia ir galingiausia Europos valstybe. O šiuolaikiniai istorikai šitą laikotarpį nuolat banalina, suprimityvina, „nurašo į negatyvą“ ir menkina. Tarsi būtų įstrigę lenkų metraštininko J.Dlugošo globėjo ir mecenato kardinolo Z.Olesnickio epochoje. To paties Z.Olesnickio, kuris padarė viską, kad Vytautui skirta karaliaus karūna nepatektų per Lenkijos sieną į Lietuvą.
Jaunesnės kartos istorikas D.Baronas tiesiai šviesiai sako: „Kietakaktė lietuvių valdovų laikysena“, esą be reikalo Traidenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas kovojo su kryžiuočiais, reikėjo iš karto pasiduoti, pasikrikštyti ir mes jau XIII–XIV a. žengtume į Europą, būtume laimingi.
– Bet ar nėra tokiuose teiginiuose racijos? Juk tik po krikšto pradėjome vytis Vakarus, nors ir atsilikdami pora šimtų metų?
– Kai mes priėmėme krikščionybę XIV a. pab. ir keturiems šimtams metų įėjome į sąjungą su Lenkija, juk teoriškai, pagal šitokią raciją, turėjo prasidėti klestėjimas. Per keturis šimtus metų! Turėjome turėti savo literatūrą, kultūrą, viskas turėjo būti, ar ne?
O štai pasižiūri šito laikotarpio pabaigos dokumentus 1788–1792 metais, kai vyko garsusis Ketverių metų Seimas, pamatai, kad Lietuva iš viso liko išbraukta iš dvinarės valstybės ir nuspręsta, jog nuo šiol nebėra jokios Abiejų Tautų Respublikos. Yra tik Lenkija. Aš skaičiau to seimo medžiagą ir to meto lenkų politikų, rašytojų, publicistų rašinius.
Visi jie šaukte šaukia: „Gelbėkime valstybę. Mūsų valstybė dabar yra XIV a., kai tuo tarpu kaimyninės Europos valstybės gyvena XVIII a. pab.“. Tai kur čia ir kieno atsilikimas? O svarbiausia – iš kur tas atsilikimas, jeigu mums taip jau rūpi Ch.Darvino ir K.Marxo evoliuciniai neišvengiamos pažangos dėsniai? Juk minimi XVIII a. šaltiniai papunkčiui įrodo, kaip dvinarė Žečpospolitos valstybė degradavusi – ir karalius, ir didikai, bajorai, dvasininkija, o valstiečiai paversti vos ne vergais. Valstybė buvo subyrėjusi į šipulius – bent kiek pajėgesnės kariuomenės nebuvo, iždas tuščias. Kas beliko? Rusai, prūsai, austrai išsiraikė kaip pyragą, ir niekas nieko negalėjo padaryti.
Tad iš vienos pusės mūsiškiai aiškina, kad čia Rusija, Prūsija ir Austrija sudraskė mūsų bendrą abiejų tautų valstybę, bet kai konkrečiau pasižiūri iš vidaus, tai ji buvo perpuvusi, sugriuvusi ir suirusi. Štai tau finalinis valstybinis rezultatas po keturių šimtų metų raidos, priėmus krikščionybę. Ne ką linksmesnis ir etninis, ir kultūrins rezultatas – lietuviai nieko neturi, nei savo valstybės, nei lietuviškos kultūros valstybinių židinių, suniekinti, bajorija sulenkėjusi. Gal kam atrodo, kad kalbu nesąmones ar paradoksus, bet nieko čia neišradinėju.
Patys lenkai turi dvi istorikų mokyklas. Viena – Varšuvos, kuri aiškino ir grindė Lenkijos valdovų oficialią ir gražią patriotinę poziciją, kad čia mus užgrobė, nors mes priešinomės. Tą patį, ką ir mūsų dabartiniai istorikai kartoja.
Bet yra ir Krokuvos mokykla, kurios istorikai įrodinėja, kad dvinarė valstybė buvo iš vidaus sugriuvusi. Ryžtingiausias bandymas ją gelbėti pirmą kartą prasidėjo iš masonų pusės. Kodėl? Tas garsusis XVIII a. pab. Ketverių metų seimas mėgino išgelbėti dvinarę suirusią valstybę, priimdamas naują Konstituciją.
Dabar A.Bumblauskas aiškina, kad mes, lietuviai, turime ja didžiuotis taip pat, kaip lenkai, o aš manau, kad lietuviams jau anuomet Konstitucijos tekstas nuskambėjo kaip graži kalba prie Lietuvos valstybingumo kapo duobės. Ir ne tik todėl, kad tekste neliko Lietuvos vardo. Krokuvos ir ne tik Krokuvos mokyklos istorikai-analitikai išsiaiškino ir neslepia, kad Konstituciją ir visos valstybės restauraciją rengė masonai.
Aukšto laipsnio masonas buvo karalius Augustas Poniatovskis, pagrindiniai teksto autoriai – taip pat masonai. Ir jie tai darė pagal kitas masonų rengtas konstitucijas, pirmiausia – pagal amerikiečių konstituciją (1787 m.) ir, žinoma, pagal prancūzų revoliucijos idėjas, Nepriklausomybės deklaraciją (1776 m.). Karalius Augustas taip ir sakė, kad mes savąją rengiame pagal JAV konstituciją, tačiau be klaidų, kurių ten yra, ir bandome pritaikyti prie Lenkijos sąlygų. Tie dalykai detaliai ir, tikiuosi, pakankamai įtikinamai išdėstyti mano knygoje.
Dabar dėl mūsų šalyje „uždrausto vaisiaus“ – masonų temos. Masonų yra labai aukšti ir puikūs idealai. Nežinau, kodėl mūsų istorikai apie juos visiškai nerašo, net svarstydami XVIII a. pab. herojiškus ir tragiškus įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje. Mano nuomone, tai tas pats, kas rašyti apie Antrąjį pasaulinį karą, neminint Molotovo-Ribbentropo sutarties slaptųjų priedų. Gal mano, kad tai nerimta tema. Gal bijo, kad populiari spauda jau seniai masonų temą pavertė pikantišku skaitalu, intrigavo, esą čia paslaptinga organizacija su siaubingais kėslais ir sąmokslais. Kokia ji paslaptinga, jei kone viską apie ją galima rasti interneto ir pačių masonų ložių svetainėse?
Mums svarbu žinoti, kad toje Konstitucijoje karalius Augustas formulavo vienanarės monarchinės valstybės idealą: dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą. O lietuvių delegatų – mūsų vyskupo Juozapo Kosakovskio idealas buvo kitoks: padaryti Lietuvą nepriklausoma atskira tauta. Abu siekiai kirtosi kaip kirvis su akmeniu. Kai priėmė Konstituciją, J.Kosakovskis ir gal dar keliolika žmonių net nėjo į Šv.Jono bažnyčią Varšuvoje, kur visi išėjo iškilmingoms apeigoms su karaliumi priekyje. Tai buvo pirmasis protestas.
Po dviejų dienų seimas priėmė nutarimą, įpareigojantį Konstitucijos priešininkus, kurie kovos ar kalbės prieš Konstituciją, vertinti kaip tautos išdavikus ir skirti mirties bausmę. Žinoma, kad du vyskupai iš Lietuvos – Juozapas Kosakovskis ir Ignotas Masalskis – buvo pakarti Varšuvoje.
Dabar grįžkime prie valdymo „centrų“. Žvelgiant iš Varšuvos „centro“, J.Kosakovskis tikrai buvo Lenkijos išdavikas, nes Konstitucijoje kalbama tik apie Lenkiją. Bet pažiūrėkime iš Vilniaus pozicijų – vyskupas ir rašytojas J.Kosakovskis – ne išdavikas, o tragiškas herojus, nes gynė Lietuvą ir stengėsi išsaugoti jos vardą bei interesus.
– Turbūt žinote, kad šitą jūsų dėstomą istorijos versiją jūsų kritikuojami istorikai vadina basanavičine, esą Lietuva ar po Jogailos vedybų, ar po Liublino unijos amžiams paniro į tamsą ir iškilo tik su tautiniu atgimimu XIX a. pab. Bet ši versija pražiopso tokius faktus, kad LDK tuo tamsos laikotarpiu buvo vienas tolerantiškiausių kraštų Europoje, taip pat dar XVI a. priėmė Europos mastu reikšmingus ir pažangius statutus, ta pati Konstitucija visai nepanaikino Lietuvos, o mėgino modernizuoti Abiejų Tautų Respubliką.
– Pakalbėkime apie tą toleranciją. Pirmiausia – religinė tolerancija. Visa tai ėjo iš Lietuvos. Visu tuo mūsų pagonišku laikotarpiu nuo Mindaugo iki Jogailos Lietuvoje (LDK) buvo ir pravoslavų, ir katalikų bažnyčios, taip pat garsieji Gedimino laiškai, garantuojantys visų tautų ir religijų atstovams lygias teises pagoniškoje Lietuvoje. Ten tos tolerancijos šaknys, kurias, beje, gynė ir J.Basanavičius, visai nemenkindamas krikščionybės idealų. Čia buvo pats moderniausiais (net šios dienos požiūriu!) mūsų įnašas į Abiejų Tautų Respubliką.
O kuo tai baigėsi? Katalikų bažnyčia iš karto ėmė spausti ir pagonis, ir krikščionis pravoslavus. Prisiminkime pirmuosius Lenkijos karaliaus Jogailos įsakus. Jeigu pagonys ar pravoslavai nesikrikštija katalikiškai, bus atimta teisė į žemę, į paveldą, stačiatikis negali vesti katalikės ir t.t. Iš karto dingsta tolerancija. Ir tie keturi šimtai metų buvo būtent katalikybės spaudimas daugiatautei Lietuvai, kurios didžiulė gyventojų dalis buvo ne katalikai.
Teoriškai tai didžiulė daugiatautė ir multireliginė imperija, ir staiga, nuo Jogailos laikų, vienos dalies tikybą imama laikyti menkesne, „neteisinga“, o kitos – aukštesne, „teisinga“. Kur čia tolerancija? Aš čia nematau tolerancijos. Kaip tik ta Lietuvos pagonių valstybės etninio ir religinio tolerantiškumo tradicija buvo palaipsniui niveliuojama ir prarasta.
– Glumina jūsų knygoje nuolat pasirodantis masonų klausimas. Jeigu dar dėl jų įtakos 1791 metų gegužės 3 d. Konstitucijai galima ginčytis, tai, pavyzdžiui, jūsų atrastas „ryšys“ tarp dabartinio ES himno ir masonų atrodo pritemptas ir neįtikinantis.
– O kas neįtikina? Tu parašai pagal masono užsakymą himną masonų ložei, o vėliau jis paskelbiamas Europos Sąjungos himnu. Kas čia neįtikinamo?
– Bet jūs rašote, kad tai ne Ludwigas van Beethovenas buvo masonas, o kad kompozitorius panaudojo vokiečių poeto Friedricho Schillerio žodžius iš jo odės „Džiaugsmui“, kurią poetas parašė bičiulio masono Christiano G.Kornerio paprašytas sukurti giesmę Drezdeno masonų ložei. Kaip tai gali būti susiję su dabartiniu sprendimu panaudoti L.van Beethoveno muziką ES himnui?
- Kas parinko tą himną – ir muziką, ir žodžius? O parinko Paneuropos projekto autorius (R.N.Coudenhove
– Bet jūsų kalbėjimas apie masonus skamba kaip pasaulinis sąmokslas, vos ne – mus valdo slapta jėga.
– Imkime Konstitucijos rengimą. Knygoje rašau, kad Varšuvoje Radvilų rūmuose, masonų ložės Didieji Lenkijos Rytai būstinėje, rinkdavosi tam tikri Seimo nariai, savotiškas Seimo klubas, kuriame maždaug 50 narių priklausė Lenkijos ir Lietuvos masonų ložėms. Ir ką jie ten darė? Jie sutardavo, kaip rengti straipsnius, rinkimus, balsavimą. Vėliau taip ir veikė Seimo salėje bei kuluaruose. Juk Krokuvos istorikai tą Ketverių metų seimą vertina kaip valstybinį perversmą, nes iš 513 seimo narių lemtingame posėdyje dalyvavo tik 182. Balsavimą darė būtent tuo metu, kai delegatai buvo išvažiavę Velykų švęsti. Kad jie nespėtų grįžti ir negalėtų kitaip balsuoti, buvo surengtas balsavimas per vieną dieną. Kai jie grįžo, šaukštai buvo po pietų – Konstitucija priimta.
– Knygoje rašote, kad teko gyventi „prie rusų“, „prie vokiečių“, o dabar – „prie belgų“, turėdamas galvoje Europos Sąjungą ir NATO. Ar išties manote, kad Briuselis yra toks pat „centras“, kaip buvo Maskva?
– Man atrodo, kad jis yra dar stipresnis „centras“. Nes jis nesikiša (ir ačiū Dievui) į vienos ar kitos tautos religiją, pripažįsta tautinių mažumų teises į savo tikybą, palieka kultūros reikalus tvarkytis pačioms tautoms. Tokios palankios ir geros istorinės situacijos mes dar neturėjome nei „prie rusų“, nei „prie lenkų“, nei „prie vokiečių“, ir štai turime, kaip vaizdžiai pasakiau, „prie belgų“.
Pažiūrėkime, kaip iš Lisabonos sutarties dingo visi tradiciniai krikščionybės terminai. Neliko ten net Romos katalikų reikalauto invocatio Dei, šaukimosi Dievo.
Dvasinis ir religinis Europos paveldas, tradicinės europietiškos vertybės neapribojamos ir nesutapatinamos su krikščionybe ir katalikybe.
Liko minėta didžioji tolerancijos tradicija, kad mes pripažįstame visas religijas, visas mažumas. Visi tvarkosi kaip nori. Čia yra tikrasis Europos paveldas, kurio negali ir neturėtų uždengti didingas ir neįkainojamas katalikiškas paveldas.
Tad mes neturime jokio ideologinio spaudimo, kokį, pavyzdžiui, turėjome iš Maskvos. Bet yra ekonominiai svertai, kurie yra žymiai galingesni. Pavyzdžiui, visos finansinės investicijos į Lietuvą. Kaip mes be jų atsistotume ant kojų? Iš kur mes tų pinigų paimtume?
– Iš kur tuomet čia to Briuselio blogis?
– O kodėl manai, kad blogis?
– Jūs teigiate, kad dabar „centras“ yra Briuselis.
– Bet tai ne blogai. Tai kitoks „centras“. Jis palieka patiems tvarkyti etnoso energiją, tikybos, kultūros sritį, o duoda tik prievoles, kurias mes turime atlikti. Ir NATO karuose turime dalyvauti, ir socialiniuose projektuose.
– Tuomet sukonkretinkite, kokia yra dabartinė Lietuvos padėtis tarp tų „centro“ ir „periferijos“ polių.
– Man atrodo, kad Lietuvos padėtis yra nuostabi, nes turime pradinę finansinę milžinišką pagalbą, be to, turime etninės ir kultūrinės veiklos laisvę. Pavojų matau tik pačių mūsų Vilniaus „centro“ vyriausybėje, kiek ji sugebės pasinaudoti tuo, ką mes gavome iš ES.
Bet ar mūsiškiai sugebės pasinaudoti, neaišku. Visa laimė, kad juos kontroliuoja Briuselis. Nes čia dar ne tokio masto būtų kyšininkavimai ir grobimai.
– Bet ar Lietuva išlikusi „periferijoje“?
– Taip, ji yra geopolitinėje „periferijoje“. Kitaip negali būti tokiai mažai valstybei. Tai nulemta gyventojų skaičiaus. Jeigu tu – didžiulė tauta, tai tu – didžiulė jėga, tu – „centras“ ir tvarkai visus kitus. Ar ne kitaip dabar yra su JAV?
Mažos tautos idealas gal ir būtų kaip Airijos ir Islandijos atveju, kai jie viską jau ne pirmas šimtmetis, nepriklausomai nuo jokių didžiųjų geopolitinių „centrų“, sutelkia į savo tautos ugdymą ir kultūrą. Įžymiausi XX a. rašytojai – iš Airijos. Jeigu mes pražiopsosime momentą, nieko nedarysime su tautos švietimu, sveikata ir kultūra, mes prarasime vieną iš didžiausių Lietuvos istorijoje galimybių. Nes nereikia rūpintis karine savisauga, nereikia milžiniškos armijos, nereikia lįsti į baisias skolas.
Tai tarsi knygos pirmame skyriuje aprašyta karaliaus Mindaugo ir jo sūnaus vienuolio Vaišvilko situacija. Tėvas tvarko karinę galią, o sūnus Vaišvilkas atsisako politinės valdžios ir įsteigia vienuolyną, jame įkuria skriptoriumą ir pradeda, kaip esu įsitikinęs, rašyti pirmąjį Lietuvos metraštį. Jis sukuria kultūros centrą, tėvas – jėgos centrą.
– Kaip šiuolaikinėje literatūroje atsispindi dabartinė Lietuvos situacija? Arba, kaip jūs rašote, kokias strategijas tarp polių pasirenka Lietuvos rašytojai?
– Kai mes praradome ideologinį spaudimą iš Maskvos, man atrodo, prasidėjo chaosas, nes rašytojus užgriuvo daugybė buitinių problemų ir aibė kūrybinių galimybių. Nieko tau nedraudžia rašyti, fantastiškos galimybės. Bet pasirodo, kad tai prislėgė.
Antras dalykas, nuo nepriklausomybės atgavimo iki Briuselio kultūra buvo palikta savieigai ir, kaip Marcelijus Martinaitis rašė, rašytojas buvo paliktas „su ubago lazda“. Iš rašymo pragyventi neįmanoma. Ir taip visada buvo. Bet taip pat visad yra buvę visose padoriose valstybėse ir tebėra mecenatai. Antai Amerikoje – universitetai, kurie leidžia poezijos rinktines ir apsakymus. Nueik Amerikoje su poezija pas nepriklausomą, pinigus „darantį“ leidėją, kuris pasakys: „Viso gero, kam tu čia man reikalingas?“.
Pas mus viskas taip ir vyksta – pagal pelno paskaičiavimus. Bet kol kas nėra efektingesnės sistemos, kuri padėtų rašytojams ir kultūros žmonėms išsilaikyti materialiai. Čia ir yra tas dvilypis ekonominis veiksnys, kai tau siūloma daryti, ką nori, mes viską nupirksime, bet iš savo pusės tu taip pat turi parsiduoti ir kūnu, ir siela, kad tave pirktų. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, rašai eilėraščius, liūdną lyriką, tai – gaila, niekuo negalime pavaišinti.
– Vadinasi, Lietuvoje yra rašytojų, kurie parsidavę siela ir kūnu?
– Siela gal ir ne. Bet galima parduoti amatininko įgūdžius. Nežinau, kas yra prostitucija. Ar tai parsidavimas siela, ar tik kūnu. Aš matau, kad atsirado nemažai rašytojų, kurie dirba tam, kad gautų pinigą, kad pragyventų šeima. Aš pažįstų labai daug jaunų rašytojų, kurie man tai atvirai sako.
– Kas tada būtų alternatyva tokiai literatūrai?
– Alternatyva yra mano paskutinis knygos skyrius apie išeiviją. Apie rašytojus, kurie nepriklauso jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, nei užsienyje.
– Bet toji egzodo karta beveik išmirė. O naujoji emigrantų karta, jeigu ir rašo, tai tikrai ne aukštąją literatūrą.
– Čia yra liūdniausias dalykas. Dabartinė mūsų emigracija – didžiulis tautinės energijos praradimas. Labai mažai galimybių, kad jie sugrįš, kol čia vietinė valdžia neišmoks ir nesugebės išnaudoti tų visų ES teikiamų galimybių. Kol neatsiras vyriausybės, kurios suvoks, kad viskas gerai, mes tik vykdykime visus tuos stambius geopolitinius uždavinius, bet čia padarykime kultūrinį rojų, niekas negrįš.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
