| |||
| Veiklos laikas | 1944–1956 | ||
| Ideologija | Nacionalinis išsivadavimas | ||
| Vadovas | Jonas Žemaitis-Vytautas | ||
| Veiklos teritorija | Lietuva | ||
| Dydis | ~12 000 | ||
| Sąjungininkai | Britų, Amerikiečių ir Švedijos žvalgyba | ||
| Priešininkai | Raudonoji armija, NKVD | ||
Lietuvos partizanai – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944–1953 m. Panašūs antisovietinio pasipriešinimo judėjimai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susidarė ir kitose sovietų okupuotose valstybėse ir teritorijose – Estijoje, Latvijoje, taip pat Lenkijoje, Rumunijoje ir Galicijoje. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo 30 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų.[1]
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytų frontas priartėjo prie Lietuvos. Iki 1944 m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku. Galiausiai partizanai aiškiai ir sąmoningai nusprendė nebepriiminėti naujų narių. Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m. taip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą, nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą