Meras Iš Kepurės

Nedidelis amerikiečių miestelis savo meru antrą kartą išrinko ikimokyklinio amžiaus berniuką. Kaip praneša „Associated Press“, keturmetis Bobby Tuftsas perrinktas Dorseto miestelo (Minesotos valstija) metu.

Balsavimas vyko miestelio parduotuvėse. Ten buvo išdėliotos balsadėžės, ir visi norintys galėjo ant lapelio užrašyti savo kandidato pavardę. Balsuoti buvo galima kiek nori kartų, tačiau už kiekvieną 
kartą reikėdavo sumokėti po 1 dolerį miesto šventei organizavimui šventės organizatoriams. 

Nugalėtojas ir buvo paskelbtas festivalio, kuris vyko rugpjūčio 4 dieną, metu. Perrinkto mero mama, kaip ir pats Bobby, buvo šokiruoti „rinkimų“ rezultatų. Meras B. Tuftsas savo poste daugiausia užsiima labdara. Jis dalyvauja įvairiuose renginiuose, skirtuose pinigų aukojimui miesteliui ir jo gyventojams. Laisvalaikiu B. Tuftsas mėgsta žvejoti.

Tiesa, kol kas neaišku, kaip ateityje merui reikės suderinti savo pareigas su mokykla.



Kadangi visus reikalus sprendžia vietos verslininkai, merui daugiausia tenka reprezentacinės pareigos.

O kas reikalus sprendžia pas mus?

Pamišęs kompiuteris

Orlaivio sudužimas yra antra baisi lėktuvo katastrofa, kada nors ištikusi Indoneziją.

Šeimos, netekusios artimųjų, tebeieško atsakymų ir kaltininkų.

Juk viskas atrodė gerai: tik vienuolikos savaičių senumo, šiuolaikine įranga aprūpintas laineris, patyrę pilotai.

Bendrovės „Lion Air“ atstovų teigimu, skrydžio kapitonas ir antrasis pilotas turėjo didesnę kaip 11 tūkst. valandų skraidymo patirtį.

Kompiuteris pamišo...

O žmonės pamišo dėl kompiuterių.

Pamišimas būna patogus...

Dabar sako - tereikėjo išjungti autopilotą.

Jotvingių Kiemas

„Mano protėvių kartų kartos gyveno šioje žemėje. Senoji mano senelių ir tėvų sodyba buvo kitame kaimo gale, prie pat dabartinės Lietuvos – Lenkijos sienos. Tačiau 1947 m., Stalino įsakymu stiprinant „geležinę uždangą“, pačiame tuometinės Sovietų Sąjungos pasienyje gyvenusiems mano seneliams buvo liepta per 24 valandas išsinešdinti iš savo namų. Mūsų šeima ne vienerius metus klajojo, glaudėsi pas žmones, kol galiausiai kitame Kybartų kaimo gale, šioje vietoje, susirentė namuką“, – pasakoja Donatas.

Griuvus Sovietų sąjungai, o kartu su ja – ir „geležinei uždangai“, Donatas aplankė senosios sodybos vietą. Ten dar rado plytų, kurių ne vieną tūkstantį senelis buvo atsivežęs, ketindamas statyti naują namą. Kelias tokias plytas Donatas parsinešė į savo kuriamą muziejų, lyg okupantų sudaužytų lūkesčių simbolį.

„Mano vaikų vardai taip pat neatsitiktiniai. Šarūnas kilęs nuo jotvingiško žodžio „šarioti“ – „siausti, dūkti“ (vardas labai atitinka sūnaus būdą), o Milda – nuo žodžio „mildat“ – „mylėti“, – paaiškina Donatas.