Kaip valdoma pinigais?
Kad pinigų masė pastoviai, maža to – eksponentiškai – didėja, jau žinome.
O kam naudojami naujai padirbti pinigai? Pasekime naujai emituojamų (centrinių bankų kitiems skolinamų) pinigų kelią. Kodėl įdomus būtent jų, „šviežių“ pinigų, kelias? Todėl kad jie juda link mūsų dideliais kiekiais iš vieno centro – centrinių bankų sistemos. Todėl, kad didelių kiekių pinigų atsiradimas kurioje nors vietoje vadinamas finansavimu. Todėl, kad išties dideliais kiekiais gali judėti tik naujai centrinių bankų emituojami pinigai arba bendrom kitų bankų pastangom sukaupti pinigai (tai taip vadinamos konsoliduotos paskolos). Todėl, kad, kur nors atkeliavus dideliam pinigų tuntui, tos vietovės visuomenė draugiškai puola kai ką daryti – daryti tai, kam ir skirtas tas pinigų tuntas.
Taigi, naujai padirbtų ir kitiems bankams už bazines palūkanas skolinamų pinigų masė iš centrinio banko plūsta į tuos kitus bankus. Visuomenė galvoja, kad tie kiti bankai (kartais vadinami komerciniais bankais) juos perskolina tiems, kas žino kaip tuos pinigus „pagausinti“. Visuomenė galvoja, kad tie bankai, priimdami tokio pobūdžio sprendimus, yra visiškai laisvi – būk tai jie siekia pelno, tik pelno, ir nieko kito.
Gerai pagalvoję, jau dabar suprastume, kad vienintelis subjektas, kas iš tiesų moka pinigus „pagausinti“, yra centrinių bankų sistema. Išeitų, kiti tegali atiminėti pinigus vienas iš kito.
Tarkime, kad šito nesupratome. Manome, kad gerai dirbantis ūkio subjektas – tas, kuris iš savo veiklos moka gauti pelną.
Pelnas – tai skirtumas tarp pajamų ir išlaidų.
Pirmas klausimas. Ar karo pramonei bankai skolina taipogi siekdami pelno? Ar karo pramonė gali būti traktuojama kaip pelningas verslas? Ar numesta bomba, sprogusi mina ar paleista kovinė raketa gali nešti pelną? Ar tai aplamai gali būti traktuojama kaip verslas?
Antras klausimas. Ar klydo JAV prezidentas Thomas Jefferson sakydamas: „Jei Amerikos žmonės kada nors leis privatiems bankams kontroliuoti pinigų emisiją infliacijos ir defliacijos pagalba, tie bankai ir korporacijos, kurios užaugs šalia bankų, atiminės žmonių nuosavybę tol, kol jų vaikai taps benamiais jų tėvų užkariautame žemyne“?
Trečias klausimas. Ar nusišnekėjo M.A. Rothschild sakydamas: „Leiskite man gaminti ir kontroliuoti nacijos pinigus, ir tada valdysiu aš, o ne tie, kurie rašo įstatymus“?
Ketvirtas klausimas. Ar posakis „Svarbu ne turėti pinigus, bet valdyti jų srautus“ iš piršto laužtas?
Į kurį klausimą atsakysit Taip? Manau, kad į visus klausimus atsakysite šitaip: Ne!
Matot, kaip pastaraisiais metais Lietuvoje užaugo būsto kainos, aplenkdamos europines kainas? Gal mes staiga praturtėjome, ir todėl puolėme statyti-pirkti būstus? Gal mes tiek prigimdėme vaikų, kad ėmėme nebetilpti senuosiuose butuose, namuose ir sodybose, kad mums tiesiog verkiant reikia naujų namų?
Ne. Tiesiog bankai ėmė finansuoti tiek statybos įmones (kurios dirba bankų kredituojamos), tiek būstų pirkėjus (kurie perka tuos būstus šitaip išpūstomis kainomis irgi kreditan, tokiu būdu papuldami finansinėn bankų priklausomybėn ilgiems metams).
Ar galit pasakyti kad bankai šitokiu būdu gavo pelną? Jie juk negavo “daugiau pinigų“ vietoj paskolintųjų.
Bet gavo kredito gavėjų įsipareigojimą grąžinti skolą ir mokėti palūkanas. Dar gavo savo nuosavybėn tuos būstus (kredito užstatas). Jie, bankai, pasirūpino, kad veiktų teisinis ir jėgos mechanizmai, garantuosiantys skolininkų prievolių vykdymą.
Ką įsipareigojo kredito gavėjai? Mokėti palūkanas ir dalimis grąžinti paskolą. Prisiminę, kokiais būdais tie būsto kreditus gavę žmonės gauna pinigus, galime pasakyti ir šitaip: jie įsipareigojo pinigų valdytojams ir vykdys šitokį įsipareigojimą – darys tai, už ką mokami pinigai. Darbininkas dirbs, patarnautojas patarnaus, o kariškiai kariaus.
Verta pastebėti, kad bankai šitokiu būdu gavo stiprų svertą (didelę skolininko skolą) tokį būsto „savininką“ valdyti. Toks žmogus bus „sukalbamesnis“ kai jo kada nors kas nors paprašys už pinigus padaryti ką nors prieštaraujančio jo įsitikinimams. Jei jis tuo metu neturės pajamų (pinigų) šaltinio, tai potencialiai greičiau sutiks su jo vidinėms nuostatoms prieštaraujančiu siūlymu negu tuo atveju, jei jis nebūtų ėmęs to būsto kredito. Todėl, kad nenorės atsidurti gatvėje.
Ir dar: baimė, kad nesugebės laiku grąžinti paskolų bankams, verčia iš Lietuvos emigruoti net jaunas dirbančias šeimas. Tai rodo viena jaunos šeimos istorija – dirbantys išsilavinę žmonės bando išvykti į užsienį, mat tėvynėje juos baigia pasmaugti palūkanos už įsigytą būstą (citata).
Darsyk: jei nebūtų šitokio būsto kreditavimo, nebūtų ir būsto kainų „burbulo“. Nes nerasit kitokių priežasčių šitokiam statybos bumui rastis.
Nesunkiai sutiksit, kad šitas „burbulas“ sprogs, kai tik baigsis toks kreditavimas. Tie, kurie žinos, kad bankuose priimtas šitoks sprendimas, pakeis savo NT (nekilnojamąjį turtą) į pinigus ir pereis iš NT verslo ar spekuliacijų juo į, tarkim, žemės ūkį, jei bankų sistemoje bus nuspręsta naujai emituojamų pinigų srautus nukreipti ten. Tada atsigaus Lietuvos žemės ūkis.
Galvojat, negali būti? Negali atsigauti, nes perprodukcija? Kainos per žemos? Užsieninių ŽŪ produktų spaudimas per didelis? Gali, ir lengvai.
Tereikia Seime „prastumti“ žemės ūkio produkcijos dotavimo įstatymą. Europa juk dotuoja! Įstatymo priėmimas atrodys ir patriotiškai (mes žemdirbiai!) ir šiuolaikiškai (mes europiečiai!). Buvau verslininkas, tada atidžiai skaičiau Valstybės žinias (reikėjo), stebėjau mūsų įstatymų kaitą. Todėl nė kiek nenustebčiau dėl tokio ar kitokio posūkio Lietuvos įstatymdavystėje. Toks įstatymų „užsakymas”, beje, taip vadinamame civilizuotame pasaulyje nėra vadinamas įstatymų pirkimu. Yra kitas vardas. Lobizmas.
Centriniai bankai leidžia apyvarton naujai emituojamus pinigus ne „visomis įmanomomis kryptimis“, o kryptingai. Tikslas – ne pelnas, o visuomenės užvaldymas.
Nesupraskit pažodžiui, kad šis statybos bumas - mūsų (kuris nėra mūsų) centrinio banko darbas. Bet sutikit, kad tai bankų sistemos priimto sprendimo produktas. Taip pat sutikit, kad centrinių bankų sistema gali norėdama emituoti milžinišką kiekį pinigų ir nukreipti jį ten, kur mano esant tikslinga. Jai tikslinga.Apie pelno esmę dar pašnekėsime, o dabar galime teigti, kad visuomenę valdo centrinių bankų sistema, o visiškai ne vyriausybės ar kitos oficialiai deklaruojamos valdžios institucijos. Nes vyriausybės (ar apibendrintai – oficialioji valstybių valdžia) nevaldo nei pinigų emisijų, nei bazinių palūkanų normų.
Na, nebent kai kuriose šalyse, kurių valdžios institucijos pačios kontroliuoja šalies valiutų emisiją, yra kitaip. Tiesa, mums, šiandien besijaučiantiems demokratiškais vakariečiais, tos valstybės gali pasirodyti įtartinos ir ne itin simpatiškos: Šiaurės Korėja, Sirija, Irakas, Iranas ir pan.
„Kai vyriausybė pinigų atžvilgiu yra priklausoma nuo bankininkų, jie, o ne vyriausybė valdo situaciją, nes duodančioji ranka yra virš imančios rankos“.
Napoleonas Bonapartas, Prancūzijos imperatorius.
Vyriausybė, oficialioji valdžia, groja tame pačiame smuikininkų ansamblyje su bankininkais, tik antruoju smuiku. Pastarieji atlieka pirmąją partiją, nes jų muzikos dėka pinigai pinga. Todėl kainos auga. Jei jūs, būdamas verslininkas, nieko neveikėte, tik palaikėte savo nuosavybėje kokį nors daiktą, tas daiktas dėl pinigų nuvertėjimo pabrango. Vadinasi, valdžios požiūriu, jūs gavote pelną. Sumokėkite pelno mokestį. Nors viso labo nutiko štai kas: pinigai nuvertėjo, o jūsų turimas daiktas paseno.
Prisimenat naują 1907 metų gamybos Indian motociklą, kuris tada kainavo 200 dolerių? Jei palaikėt jį sausame garaže, dabar jis vertas gal 20000 nuvertėjusių dolerių. Jūs apturėjote 19800 dolerių pelną. Mokėkite pelno mokestį.
Mano supratimu, jūs negavote jokio pelno. Jus jūsų valdžia šitoje situacijoje nuskriaudė.
Galit galvoti, kad pavyzdys „pritemptas“. Bet nenuneigsit, kad, apskaičiuojant pelną, jis pastoviai valdžios malone (nes būtent valdžia nustatė pelno skaičiavimo tvarką) fiktyviai padidinamas, nes yra matuojamas tolydžio mažėjančiu matu – pingančiais, nuvertėjančiais pinigais. Tokiu būdu pamažėle nusavinama visuomenės narių nuosavybė.
Matas negali mažėti. Tai prieštarauja mato, kaip sąvokos, apibrėžimui.
Jei neįtikinau, pasakysiu taip: mano nuomone, kalva neįgijo daugiau vertės jei ji kurį laiką pastovėjo. Ji liko tokia pati, nebent kiek suzmeko. Gal būt sutikčiau, kad toji kalva pabrango tuo atveju, jei jos savininkas išvalė šiukšlyną, kurį kažkokie niekadėjai buvo anksčiau toje kalvoje įveisę. Jei, kaip dabar teigiama, kalva pabrango kurį laiką tuščia pastovėjusi, tai tereiškia kad vertinimo sistema – niekam tikusi. Jei jūs sutinkate su tokia neteisinga vertinimo sistema, laikui bėgant jūs turit atidavinėti savo kalvą. Kasmet po gabalą. Nes „gaunat“ pelną.
Tuo tarpu pelną, tiksliau, kažką apčiuopiamo, iš jūsų pastoviai gauna bankininkai. Jūs atiduodat, o jie gauna.
Tas jų pelnas toks: jūs, būsto kredito gavėjai, įsipareigojate jiems, o ne statybininkams (mums-jums), kurie būstą pastatė. Ir ne statybinių medžiagų gamintojams (irgi mums-jums).
Tas pelnas toks: jūs, mes, jie, jos einame ir esam pasiryžę ateityje eiti ten, kur mus pakvies naujai atspausdinti pinigai ir daryti tai, kam tie pinigai bus bankininkų paskirti.
Tas pelnas toks: pripažindami iš nieko gaminamus pinigus, jūs-mes sutinkate-sutinkame su savo nuosavybės nesąžiningu apmokestinimu (nesąžiningu, nes jis atliekamas matuojant nuvertėjančiais pinigais) ir palaipsniui jos netenkate-netenkame.
Tą mūsų prarandamą nuosavybę įgyja ne valstybė.
Įgyja tie, kas valdo pinigus. Jie pinigų pagamina tiek, kiek reikia jų planams įgyvendinti. O jus-mus stengiasi įtikinti, kad tiek reikia jums-mums.
Ekonomikai vadovauja valdantys finansus. Valdantys pinigus, valdantys pinigų srautus. Vadinasi, globaliai pelnas nėra tikrasis ekonomikos tikslas. Pelno idėja tėra ekonomikos valdymo instrumentas. Ekonomiką valdančiųjų – pinigus valdančiųjų – pagrindinis tikslas ir yra valdymas. Jų tikslas yra šio pinigų proceso palaikymas, jų tikslas yra visuomenės besąlygiško paklusnumo šiam procesui palaikymas. Pati pelno, matuojamo pinigais (juk taip visuomenė yra išmokyta matuoti pelną!), iš esmės traktuojama sąvoka valdantiesiems pinigus tegali sukelti juoką: juk jie iš nieko gamina tiek pinigų, kiek mano tikslinga esant pagaminti, o visuomenė ima tuos naujai pagamintuosius pinigus nesuabejodama. Ne ima, o čiumpa, gainiojasi juos lyg absoliučią vertybę. Nesuvokdama, kad tie naujai „iškepti" pinigai tėra jos, visuomenės, naujas įsiskolinimas pinigus valdantiesiems.Valdantys pinigus (valdantys pinigų veikimo procesą) yra aukščiau oficialiosios valdžios. Nes toji oficialioji valdžia įteisina valdančiųjų pinigus veikimą kukliai (kvailai? bailiai? parsidavėliškai? kaip dar?) atsisakydama savo teisės (tuo pačiu - visuomenės teisės) tą veikimą kontroliuoti.
Vadinasi, valdantieji pinigus ir yra tikroji valdžia.
Valdžia, visiškai nekontroliuojama visuomenės. Valdžia, valdanti visuomenę, kuri save vadina demokratiška ir laisva bendruomene.
O oficialiosios valdžios funkcijos šitoje tikrosios valdžios hierarchijoje panašios į policijos funkcijas oficialiosios valdžios hierarchijoje.
Kai kažkam pasakiau šią mintį, jis atsakė, kad mūsų valdžia išvis nieko nedaro, t.y. nevaldo. Nes, anot pašnekovo, aplinkui betvarkė. Galit sutikti su jo teiginiu arba nesutikti, bet su vienu dalyku sutikti teks: oficialioji valdžia pinigų skolinimo mechanizmo funkcionavimą užtikrina. Tikrai užtikrina. Kokį žinote kitą mūsų valdžios nepriekaištingo darbo pavyzdį? Ką dar tikrai padaro mūsų valdžia?
Štai jums ir tikrosios valdžios piramidė.
Štai ir išvada.
Mes, visuomenė, leidžiame valdantiesiems pinigus veikti nekontroliuojamiems. Mes leidžiamės jų valdomi.
Mes leidžiamės vedami jų.
Kur?
Pranešimai
