– Mes vargstam vargelį ir galo niėra-a... – gyrėsi moteris.
– Dirbam, oi dirbam, neturim nieka-a... – pūtėsi vyras.
– Kas jūs tokie? – paklausiau.
– Vargdieniai, – šypsojo moteris.
– Vargo gamintojai, – patikslino vyras.
– Mes prigaminam tiek vargo, kad užtenka ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.
– Aniems tai didelė paspirtis, – linktelėjau.
– Bet kam
to vargo
reik?
gyventume, – aiškino vyras.
– Kai privargsti nuo aušros iki žemės graibymo, tai belieka jėgų tik artimoj aplinkoj pasmurtaut. O va kas nevargsta – kaipmat visokių karų prasimano.
– Vargšai nevargstantys, – dūsavo moteris.– Kaip jie ir ištveria?
– Niekšai! Vargo perdirbėjai! – grūmojo vyras.
– Bet visi gaus pagal nuopelnus. Maršalo Olekos seniai nebematyti. Manding, jau nubaustas už nusikaltimus žmonijai.
– Kažin kas yra tie karo nusikaltimai? – smalsavo moteris.
– Tai, matyt, kai į žmogų nepataikai...
– Reiktų visus patikrint dar prieš karą ir neleist ten žlibų.
– Aš kariausiu tik tuomet, kai man leis kariaut, kada pats noriu ir su kuom noriu, – sakė vyras.
– Štai su rusais aš nėmaž nenoriu kariaut. Noriu su anglais.
– O aš – su prancūzais, – pasvajojo moteris.
– Kodėl mums kiti nurodinėja? – piktinosi vyras. – Va, tuos tikrai reiktų išmušt.
Po šių žodžių televizijoj pasikeitė metų laikai – vietoj karingo badmečio buvo taikus bulviasodis.
– Einam vargo vargt, – atsiduso moteris.
– Gerbiu jūsų pasirinkimą, – nusilenkiau. – Bet ar niekad nebandėt turtingai gyventi?
Anie susižvalgė.
– Kažin ar bepriprastume.
– Galimas trijų pakopų turto kaupimas, – aiškinau. – Pradedat – vidurinėj klasėj. Tęsiat – aukštuomenėj. O pabaigiat – garsiausiose grankanarijose.
– Aš jau nemokėčiau gyventi be vargo! – purtėsi vyras.
– Vargo vis tiek būtų, – raminau. – Iš pradžių vargtum, kol turtus sukrautum, paskui – juos gausindamas ir saugodamas. O dar – tos turčių ligos – korupcija, plėtra... O verslo centrus puolantys parazitai – barakudos, labdaros lupikai...
Mačiau, kaip sužibo ano akutės tiek vargo įsivaizdavus. Bet moteris tuoj šoko ginti tradicinių vertybių:
– Mes nieko neturim ir niekad neturėsim. Vargo tėvai ir vaikai mūsų vargs. Varguoliais esame mes gimę...
– Ot gerai! – džiaugėsi vyras.
– Tai duokim garo! – siūlė moteris.
Vyras, stvėręs pagalį, ėmė žmoną kult.
Žmona – spygaut it armonika.
Abu – taip smarkiai po Lietuvą suktis, kad purvai televizijos žiūrovams net ant akių tiško.
Ir man prašvito galva: ėgi šitų žmonių vargas yra natūralus, prigimtinis ir ekologiškas.
O turtuolis lobdamas vargsta iškreiptu, genetiškai modifikuotu būdu – padoriam žmogui tai svetima.
Tai ar nebūtų galima lietuvišką vargą eksportuoti į kitus kraštus?
Taip, vargo yra visur, bet vargas vargui nelygus.
Yra vargstančių dėl to, kad dirbt tingi.
O va kai visą gyvenimą dirbi ir nieko neuždirbi...
Toks vargas kai kuriose šalyse jau išnykęs.
Toks vargas – mūsų tautinis paveldas – ten būtų egzotika.
Saugokim ir puoselėkim natūralų lietuvišką vargą.
Pasirūpinkim vargosklaida – Lietuvos vardą pasaulyje pagarsinsim.
1 komentaras:
Lietuvos išdavystės diena. Vergai "laisvanoriškai" ir amžiams.
Rašyti komentarą