Flogistonas (graik. phlogistos – „degus”), pagal XVIII a. chemijoje vyravusias pažiūras, tai ypatingas (hipotetinis) degumo pradas, esąs degiosiose medžiagose; joms degant, išlekiąs.
Terminą 1667 m. įvedė J. Becheras ir 1703 m. G. Štalis, aiškindami degimo procesą. Tuo metu laikyta, kad „metalas“ yra „žemės“ ir flogistono mišinys, kai atsiskyrus flogistonui (ir šiam susimaišius su oru) lieka tik „žemė“. Buvo manoma, kad augalai gali išskirti flogistoną iš oro. Flogistono teoriją paneigė A. Lavuazjė, įrodęs, kad vanduo yra sudėtinė medžiaga ir išskyręs „degų orą“ (vandenilį).
While the complete idiot may think that Einstein = relativity, Moring goes back as far as the ancient Greeks to set a solid stage for Einstein's myriad accomplishments in fields ranging from physics to philosophy. The book's explanations are complete enough to both satisfy the reader and pacify the scientist, and the cheeky writing style is amusing without being annoying.
Editors of Scientific American
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą