Kerčė - Mūsų ProTėvių Miestas

Kerčė - Mūsų ProTėvių Miestas

Vietoj įžangos

Tikrą istorinę nostalgiją sukėlė Kazimiero Juraičio reportažas iš jo ekskursijos iš Tamanės pusiasalio, kur jis laikinai savo kelionės į Anapą metu buvo apsistojęs, į Kerčės miestą naujuoju Krymo tiltu.

Pirmiausia, kur tas pusiasalis yra:

Tai akivaizdžiai dėl žmonių ūkinės ar gynybinės veiklos išraižytas įlankom įlankėlėm, smėlėtom užtvarom, panašiom į mūsų Kuršių neriją, Rusijos pietvakarių žemės lopinėlis, įsiterpęs tarp Azovo jūros, kuri senovėje vadinta Meotidės jūra ir Juodosios, kurią senovėje vadino Euksine arba Uksine pagal Daukantą. Ar tai susiję su lietuvišku žodžiu Auksinė dabar tvirtai teigti negaliu. Bet štai ką rašo pats Daukantas savo „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“:

„Gilioje jau senovėj, kaip paskiau regėsim, pirm gimimo Kristaus lietuvių tauta yra jau randama gyvenanti Uksiniuose, arba Juoduosiuose, pamariuose šiaurės linkan, noris ne lietuviais, bet kitais vardais jau nuo jos būdo, jau nuo vietos, kurioje gyveno, vadinama beje: indijonimis, kiemarionimis, skitais ir getais, kartu eruliais, arba giruliais… Vadino kiemerionimis užvis tuos, kurie gyveno žemės šnipy, į Uksinę marę įsikišusiame, arba pussalėj, Kimerija vadinamoj, regis, nuo to, jog iš Uksinės marės artinantiems tenai rodės kiemai it marėj paskendę.“

Kaip matome, Tamanės pusiasalis anksčiau buvo vadintas Kimerija, kurio lietuvišką kilmę jau buvo pabrėžęs Daukantas, o Č.Gedgaudas jį siejo su truputį kitokiu žodžiu Gemariais, suteikdamas jam apibendrinančią visų senovės lietuvių civilizacijų, susijusių tiek su Taurija – Krymu, kažkada skitų valdytu, Mažąja Azija ir ten buvusia Hetitų imperija ir panašiai, reikšmę.

Šių vietų istorijos atgarsiai matosi ir Herodoto „Istorijoje“. Pradėdamas IV-ą savo knygą joje, skirtą skitams, jis rašo, kad, „vydamiesi kimerus, jie(skitai) įsibrovė į Aziją ir atėmė iš medų valdžią“. To pasėkoje „skitų moterys, ilgą laiką neturėdamos vyrų, pagaliau pradėjo lankytis pas vergus“. „Iš tų vergų ir skitų žmonų išaugo jaunuoliai, kurie, sužinoję savo kilmę, pasipriešino grįžtantiems iš Medijos skitams“. Tai įvyko maždaug VII-VI amžiuje prieš mūsų erą. Ir štai čia pamatome apie kokią vietą kalba Herodotas: „Pirmiausia jie savo šalį atitvėrė plačiu kanalų, kurį iškasė nuo Tauro kalnų iki Meotų ežero(iki plačiausios jos vietos)“. Tauro kalnai pagal paaiškinimą toje knygoje „driekiasi pietinėje Krymo pusiasalio pakrantėje nuo Sevastopolio iki Feodosijos“. Azovo jūra, kaip žinia, antikos laikais buvo vadinama Palus Maeotis. Taigi, atsitvėrė skitų žmonų palikuonys iš esmės nuo kito pusiasalio, žvelgiančio Tamanės pusiasaliui į akis, Kerčės pusiasalio, esančio jau pačiame Kryme.

To pusiasalio gale ir yra miestas tokiu pačiu pavadinimu Kerčė, antikos laikais turėjęs Pantikopėjos pavadinimą, į kurį Kazimieras ir padarė labai įdomią ekskursiją, reportažą iš kurios, taręs dar keletą žodžių, ir parodysiu. Būsimame reportaže išgirsite įdomią žodžio Kerčė kilmės versiją iš ekskursijos gidės lūpų, kuri susišaukia su dabartiniu Tamanės pusiasalio pavadinimu. Aš gi labiau pritariu docento Eugenijaus Palioko versijai, kad tas žodis kilęs iš lietuviško žodžio „kertė“, pagal Lietuvių kalbos žodyną reiškiančio „vietą, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai, kampas“. Visai logiškas pavadinimas, turint omeny šio pusiasalio geografinę padėtį Krymo atžvilgiu, tikra kertelė, susisiekianti su Didžiąja žeme tik per to paties pavadinimo Kerčės sąsiaurį, kuris, kaip matome žemėlapyje, antikos laikais vadinosi Kimerijos bosforu, kitaip sakant, pavadinimą gavęs jau nuo priešais esančių Kimerijos žemių pavadinimo.

O štai čia matome visos Kazimiero Juraičio ekskursijos kuliminaciją – Krymo tiltą, jungiantį šias istorines žemes.

Ir kaip ta proga nepaminėti garsiosios Hunų legendos apie tai, kaip jie, gyvendami dabartinės Kubanės stepėse, IV-ame mūsų eros amžiuje atsitiktinai rado kelią per tą patį Krymą į Gotų žemes, einančias į Šiaurę nuo Krymo, t.y. buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Cituoju iš kito garsaus senovės istoriko Jordano veikalo „Getika“:

„Šios genties(hunų) medžiotojai, kaip visada, tykodami grobio vidinės Meotidos krante, pastebėjo, kad staiga prieš juos pasirodė elnias, įbrido į ežerą ir, po truputį tai eidamas, tai stabtelėdamas, pasirodė, kaip rodantis kelią. Pasekę jį, medžiotojai pėsčiomis perbrido Meotidės ežerą, kurį iki šiol laikė nepereinama jūra. Ir kai tik prieš juos išnyro skitų žemė, elnias dingo“.

Štai taip hunai rado praėjimą į Krymo pusiasalį ir toliau plytinčias gotų, tuo pačiu Jordano vadintų ir skitais, žemes. Labai panašiai šiais laikais Rusija, nutiesusį tiltą į Krymą, galima sakyti, plačiai atsivėrė kelią į buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
Aldas Mačiulis.