2020-08-06

Rytoj 18:00 Prie Žaliojo Tilto Vilniuje


2020 rugpjūčio 07 d. 18 val. 1655 m. rugpjūčio 8-tos dienos mūšio dėl LDK išlikimo minėjimas prie Žaliojo tilto ties Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia Vilniuje

2020-08-06
„Lenkija gelbėti negali, karalius prisiųstąją paramą atšaukė. Iš vaivadijų ir bajorijos mobilizacijos jokios vilties. Visi išbėgiojo po pasaulį, ne tik savo namus, bet ir sostinę palikę. O dėl to kalti tie, kurie turėjo juos paakinti ir išsiųsti. Taip visų visiškai apleisti ir galutinai(do szczętu) sunaikinti, su ta saujele kariuomenės, kuri, be to, į skolą tarnyboje lieka tik iki rugpjūčio 9d., o po to grasina išsiskirstyti, Maskvai atsispirti negalime. Jei Viešpats Dievas jos nenukreips arba nesulaikys stebuklu, ji užims Vilnių. O kai iš anos Neries pusės mus dar puls (ogarną) švedai, tai turėsime pasiduoti vieno arba antro valdiniais. Jeigu priešintumės, taptume jų grobiu. Dabar jau ne garbės, ne Respublikos, ne laisvės ir ne turtų, bet gyvybės saugojimo reikalas. Verkdami dėl netenkamos laisvės, iš dviejų blogumų turime pasirinkti mažesnįjį. Kadangi savo gelbėjimosi priemonių nepakanka, saugodamiesi Maskvos tironijos, kaip iš visų blogių paties blogiausio*, sekdami Vilniaus vyskupo patarimą, parašėme laišką, prašydami švedų paramos. Dievas mato, kad to griebtis buvome priversti, gresiant paskutiniam pavojui. Taip pat Dievas yra liudininkas, kad ir jus raginu su jais (t.y. švedais) susitarti ne tam, kad pasektumėte mūsų pėdomis, bet kad nelaimingą būklę pasistengtumėte pataisyti derybomis, nelaukdami paskutiniosios.“

Jonušas Radvila. Iš 1655 m. rugpjūčio 4d. laiško Lenčicos vaivadai Leščinskiui. Pateikta iš A.Šapokos „1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais“

„Ivanas Zolotorenka (kazokų, puolusių su Maskvos kariuomene Vilnių, vadas,-red.pastaba), pranešdamas carui, o caras, pranešdamas S.Bychovą puolančiam pulk. Kurbackiui, rašo, kad prie Vilniaus įvykęs didelis mūšis, kuris trukęs nuo 6 val. ryto iki nakties, kad Lietuvos kariuomenė, kuriai vadovavę hetmonai Radvila ir Gansiauskas, labai nukentėjusi ir buvusi priversta pasitraukti už Neries. Pasak Zolotarenkos, jei nesudegintas tiltas ir ne toks blogas oras, tai iš visos lietuvių kariuomenės esą vargu ar kas būtų pasprukęs. Tuo tarpu visi Radvilai nepalankūs lenkiški šaltiniai jį kaltina, kad miestą atidavęs be kovos…“

Adolfas Šapoka. „1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais“

Amžina šlovė Didvyriams!

Kviečiame visus, kas neabejingas Lietuvos istorijai, 2020m. rugpjūčio 7d. 18 val. ateiti prie Žaliojo tilto ties Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia Vilniuje į šio mūšio minėjimą, kurį nuo 2015.08.08 kasmet organizuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas dr. Eugenijus Paliokas.**

* A. Kodėl Radvila Maskvą laiko didesniu blogiu už švedus?

B. Kodėl jis laiške nemini Zolotarenkos vedamų Bogdano Cmelnickio*** (ji pats tuo metu patraukė link Krokuvos) pakeltų kazokų?

Tokie atsakymai peršasi:

A. Maskvoje - Rytų, šveduose - Vakarų bažnyčia, po Didžiosios Schizmos.

B. Sukilę prieš šlėktos savivalę kazokai - pilietinio karo apraiška; nemalonu tai pripažint, juolab laiške šlėktai Lenčicos vaivadai vargu bau rašytina.

** Šį 1655 8 08 mūšį prie Žaliojo tilto, kuriame buvo dengiamas vilniečių atsitraukimas iš (laikinai) prarandamo Viniaus, kuriame žuvo apie 2000 LDK karių, palaidotų paveiksle matomame pilkapyje, iš istorijos užmaršties dulkių prikėlė doc.  dr. Romas Batūra, jis mano siūlymu ir organizavo pirmąjį šių laikų jo minėjimą 2015 08 07:
Laikydami tautos istorinės atminties būklę ir valstybinę istorinės atminties politiką svarbia ir dėmesio reikalaujančia tema, siekiame visapusiškai supažindinti skaitytoją su rugpjūčio pradžioje nuskambėjusio 1655 m. mūšio prieš maskvėnus ant Žaliojo tilto minėjimo interpretacijomis. Viešumoje pasirodžius informacijai, jog minėjime „švenčiama pergalė“, renginys susilaukė plačios kritikos ir pasmerkimo. Jau anksčiau skelbėme šią poziciją išsakiusių Tomo Baranausko ir Vidmanto Valiušaičio tekstus. Manome, kad paaiškinti minėjimo motyvus ir jį pagrindžiantį minimo mūšio vertinimą geriausiai gali paties idėjos iniciatoriaus istoriko Romo Batūros tekstas. Tikimės, kad pati ši diskusija ir vieša tapusi painiava savo valstybės istorijos vertinime prisidės prie bendro visuomenės suvokimo apie aiškesnio istorinės atminties politikos reglamentavimo ir jos krypčių formavimo reikalingumą.

Pasaulio tautų laisvės kovose plačiai žinomi graikų Termopilai, kur per tarpeklio siaurumą ėjusį kelią į Vidurinę Graikiją, į Europą 480 m. pr. Kr. didviriškai gynė nuo milžiniškos daugiatautės Persijos karaliaus Kserkso armijos nedidelis graikų Spartos karių būrys. Mūšio vietoje Termopiluose buvo pastatytas paminklas „mirtį sutikusiems mūšyje“, nors įsiveržęs priešas nuniokojo Graikiją, sudegino Atėnus.

Analogija su XVII a. vidurio Lietuva ir Vilniumi

1654 m. vasarą Rusijos caro Aleksiejaus ir kazokų 4 armijos veržėsi į LDK teritoriją (link Smolensko, Polocko, Mstislavlio, Gomelio). LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos negausūs daliniai stabdė priešą mūšiais, ypač 1654 – 08 -12 Padnieprėje prie Šklovo, prie Šepelevičių (tarp Mogiliovo ir Borisovo) 1654-08 -24. Čia 6 – 7 tūkstančiai LDK karių kovėsi su 83 tūkstančiais maskvėnų.

1655 m. viduryje Maskvos sutelktos jėgos su kazokais priartėjo prie Minsko, o Švedijos – prie Daugpilio. Stabdomieji mūšiai vyko prie Borisovo, Minsko, Ašmenos. Po atkaklios kovos teko atsitraukti prie Nemėžio (prieš Vilnių) , kur įkurta stovykla. Artėjant gausiam priešui, neturint jėgų tiesiogei Vilniui ginti, pagal J. Radvilos planą nutarta trauktis ir gynybinę poziciją užimti ant mūrinio Neries tilto.

Čia siaurumoje įvyko priešo veržimasi į krašto gilumą stabdantis mūšis. Tai įtikimiausiai liudijo savo atsiminimuose įžymus vilnietis, karo gurguolės, vėliau – karališkasis gydytojas, J. Radvilos patarėjas, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“) – atsiminimų knyga iš rankraščio lenkų mokslininkų išleista 1968 m.

„Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono J. Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos 3 kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties… Temstant patrankomis šaudyti iš abiejų pusių liautasi. Maskva visą naktį prie miesto stovėjo. Mūsiškiai nakčia traukėsi“ (minėtų atsiminimų puslapis 241 – 242).

Taigi, to stabdomojo mūšio ant Neries tilto užduotis – patogiausioje , siauriausioje vietoje atremti gausų priešą įvykdyta. Tai iš visų minėtų stabdomųjų mūšių ryškiausia, šiame etape galima sakyti pergalinga kova sulaikant priešą. Nuo Maskvos invazijos apginta, neužimta liko Šiaurinė Aukštaitija ir tolimesnė Žemaitija. Išsaugota kariuomenė, valstybingumo atkūrimo galimybė.

Nuo 2014 m. rugsėjo mėn. rašėme spaudoje ir valstybinėms įstaigoms dėl 1655 m. mūšio įamžinimo. Niekas nereagavo!

2015 -08 – 07 Vilniuje, Neries dešiniajame krante priešais tiltą paminėjome šį gynybinį, priešą sulaikiusį nuo veržimosi į Šiaurės Lietuvą mūšį ir jame žuvusius Tėvynės gynėjus, Lietuvos Termopilus.

Mūsų renginio informaciniai plakatai skelbė: „ Paminėsime mūšį ir jame žuvusiuosius“. Du minėjimo spalvoti plakatai ( tekstai R. Batūros, org. E. Palioko): „ 360 m. gynybinio mūšio su Maskvėnų kariuomene 1655- 08 – 08 ant Žaliojo tilto Vilniuje“ ir „Garbė kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę 1655 m.“

Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, gen. J. Žemaičio Karo akademijos atstovai, Vilniaus m. vicemeras V. Benkunskas , Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir kt. atstovai. Lietuvos kariuomenės orkestras, garbės sargybos kuopos Salvės grupė, Jonušo Radvilos mokomojo pulko vėliavų grupė. Istoriko R. Batūros tartas žodis apie XVII a. vidurio kovas ir gynybinį mūšį, žuvusiųjų atminimą. Garbės sargyba atliko 3 salves: „Už žuvusiuosius Lietuvos karius“, „Už LDK kariuomenės vadą, didijį etmoną Jonušą Radvilą.“ , „Už Lietuvos Laisvę“.

Priimta rezoliucija:

- 1655 m. mūšio vieta – Žaliasis tiltas ir jo aplinka žuvusiųjų palaidojimo buvusi vieta, atkuriamas milžinkapis turi būti įtraukti į Valstybinį istorijos – kultūros paveldo saugomų objektų registrą.
- Šio memorialo sutvarkymui parengti projektą Valstybės atkūrimo šimtmečiui, jį įgyvendinti artimiausiais jubiliejiniais metais.
- Maskvėnų vykdytų masinių žudynių vietas Vilniuje reikia atskirai pažymėti paminklinėmis lentomis.

Renginį organizavo visuomeninės pajėgos, o Krašto apsauga pagal mūsų programą suteikė orkestrą, salvių ir vėliavų karių grupes, bei kitą pagalbą. Gražus bendradarbiavimo renginys. Esame dėkingi.

*** 
Per 1654–1667 m. ATR ir Maskvos karą rėmė Maskvą, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiuntė kazokų pulkus.
Per 1655–1660 m. ATR ir Švedijos karą rėmė Švediją ir 1655 m. Kėdainių sutarties šalininkus. Manoma, kad ketino pripažinti Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdžią. Tačiau, sužinoję, kad jų etmoną ištiko paralyžius, kazokai pasuko atgal, o tai galutinai pribaigė Chmelnickį. Jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d., bet apie jo mirtį buvo pranešta tik rugpjūčio 16 d.

Komentarų nėra: