Pagerbėme 1655 08 08 Lietuvos gynybinį mūšį ir jame žuvusiuosius ant Žaliojo tilto Vilniuje

Pagerbėme 1655 08 08 Lietuvos gynybinį mūšį ir jame žuvusiuosius ant Žaliojo tilto Vilniuje

Doc. dr. Romas BATŪRA

Pasaulio tautų laisvės kovose plačiai žinomi graikų Termopilai, kur per tarpeklio siaurumą ėjusį kelią į Vidurinę Graikiją, į Europą 480 m. pr. Kr. didvyriškai gynė nuo milžiniškos daugiatautės Persijos karaliaus Kserkso armijos nedidelis graikų Spartos karių būrys. Mūšio vietoje Termopiluose buvo pastatytas paminklas „mirtį sutikusiems mūšyje“, nors įsiveržęs priešas nuniokojo Graikiją, sudegino Atėnus.

Analogija su XVII a. vidurio Lietuva ir Vilniumi.

1654 m. vasarą Rusijos caro Aleksiejaus ir kazokų 4 armijos veržėsi į LDK teritoriją (link Smolensko, Polocko, Mstislavlio, Gomelio). LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos negausūs daliniai stabdė priešą mūšiais, ypač 1654 – 08 -12 Padnieprėje prie Šklovo, prie Šepelevičių (tarp Mogiliovo ir Borisovo) 1654-08 -24. Čia 6 – 7 tūkstančiai LDK karių kovėsi su 83 tūkstančiais maskvėnų.

1655 m. viduryje Maskvos sutelktos jėgos su kazokais priartėjo prie Minsko, o Švedijos – prie Daugpilio. Stabdomieji mūšiai vyko prie Borisovo, Minsko, Ašmenos. Po atkaklios kovos teko atsitraukti prie Nemėžio (prieš Vilnių), kur įkurta stovykla. Artėjant gausiam priešui, neturint jėgų tiesiogiai Vilniui ginti, pagal J. Radvilos planą nutarta trauktis ir gynybinę poziciją užimti ant mūrinio Neries tilto.

Čia, siaurumoje, įvyko priešo veržimąsi į krašto gilumą stabdantis mūšis. Tai įtikimiausiai liudijo savo atsiminimuose įžymus vilnietis, karo gurguolės, vėliau – karališkasis gydytojas, J. Radvilos patarėjas, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“) – atsiminimų knyga iš rankraščio lenkų mokslininkų išleista 1968 m.

„Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono J. Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos 3 kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties… Temstant patrankomis šaudyti iš abiejų pusių liautasi. Maskva visą naktį prie miesto stovėjo. Mūsiškiai nakčia traukėsi“ (minėtų atsiminimų puslapis 241 – 242).

Taigi, to stabdomojo mūšio ant Neries tilto užduotis – patogiausioje, siauriausioje vietoje atremti gausų priešą įvykdyta. Tai iš visų minėtų stabdomųjų mūšių ryškiausia, šiame etape, galima sakyti, pergalinga, kova sulaikant priešą. Nuo Maskvos invazijos apginta, neužimta liko Šiaurinė Aukštaitija ir tolimesnė Žemaitija. Išsaugota kariuomenė, valstybingumo atkūrimo galimybė.

Nuo 2014 m. rugsėjo mėn. rašėme spaudoje ir valstybinėms įstaigoms dėl 1655 m. mūšio įamžinimo.

Niekas nereagavo!

2015 -08 – 07 Vilniuje, Neries dešiniajame krante priešais tiltą paminėjome šį gynybinį, priešą sulaikiusį nuo veržimosi į Šiaurės Lietuvą mūšį ir jame žuvusius Tėvynės gynėjus, Lietuvos Termopilus.

Mūsų renginio informaciniai plakatai skelbė: „ Paminėsime mūšį ir jame žuvusiuosius“. Du minėjimo spalvoti plakatai ( tekstai R. Batūros, org. E. Palioko): „ 360 m. gynybinio mūšio su Maskvėnų kariuomene 1655- 08 – 08 ant Žaliojo tilto Vilniuje“

ir „Garbė kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę 1655 m.“

Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, gen. J. Žemaičio Karo akademijos atstovai, Vilniaus m. vicemeras V. Benkunskas , Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir kt. atstovai. Lietuvos kariuomenės orkestras, garbės sargybos kuopos Salvės grupė, Jonušo Radvilos mokomojo pulko vėliavų grupė. Istoriko R. Batūros tartas žodis apie XVII a. vidurio kovas ir gynybinį mūšį, žuvusiųjų atminimą. Garbės sargyba atliko 3 salves: „Už žuvusiuosius Lietuvos karius“, „Už LDK kariuomenės vadą, didijį etmoną Jonušą Radvilą.“ , „Už Lietuvos Laisvę“.

Priimta rezoliucija:

1655 m. mūšio vieta – Žaliasis tiltas ir jo aplinka žuvusiųjų palaidojimo buvusi vieta, atkuriamas milžinkapis – turi būti įtraukti į Valstybinį istorijos-kultūros paveldo saugomų objektų registrą.

Šio memorialo sutvarkimui parengti projektą Valstybės atkūrimo šimtmečiui, jį įgyvendinti artimiausiais jubiliejiniais metais.

Maskvėnų vykdytų masinių žudynių vietas Vilniuje reikia atskirai pažymėti paminklinėmis lentomis.

Renginį organizavo visuomeninės pajėgos, o Krašto apsauga pagal mūsų programą suteikė orkestrą, salvių ir vėliavų karių grupes, bei kitą pagalbą. Gražus bendradarbiavimo renginys. Esame dėkingi.

Atkreipiamas dėmesys į nekorektiškus pareiškimus minėjimo atžvilgiu, ypač T. Baranausko „Kai pralaimėjimas virsta pergale“ ir jo žodžius televizijos laidoje „ Lietuva švenčia tai ko nelaimėjo“. Tai atrodo tarsi suplanuota provokacija. Žeminama Lietuvos Laisvės kova, nenorima pripažinti akivaizdaus mūšio fakto, akcentuojamas tik visuotinį atsitraukimą, vykdoma prorusiška propaganda. Nenorima suprasti, iškreipiama, nutylima lokalinio mūšio reikšmė. Tele 3 žinios su T. Baranausko šmeižtu pateiktos po mūsų gražaus minėjimo, o LRT televizija apie 360 m. jubiliejinį gynybinį mūšį visiškai neužsiminė (nors apie renginį buvo informuota). Tuo ignoruojamos visuomenės pastangos, nuo plačiosios visuomenė slepiama Laisvės kovų herojika.

Ir toliau tęsiasi žurnalistiniai riksmai: „atšventė Vilniaus užgrobimą…!“ (M. Jackevičius). Apžvalgininkas R. Valatka, nesiorientuodamas apie ką eina kalba, rengėjus (Lietuvos Sąjūdį, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą, Vyriausybinių organizacijų koordinacinę tarybą ir kt.) apšaukė „urapatriotais“, siūlo mokytis istorijos iš romanų!

Žurnalistas V. Valiušaitis renginį pavadino „Satyros spektakliu“, nesuprasdamas esmės. Kiti priekaištauja „nesusipratimu, nesigilinimu į istoriją“. Ar panašūs kritikai dalyvavo svarbaus mūšio konkrečioje paminklinėje vietoje vykusio paminėjime, ar skaitė informacinius ir renginį puošusius plakatus, ar girdėjo dvasingą minėjimo eigą ir rezoliucijoje keliamo ateities memorialo idėjas?

Susikaupus ir dalykiškai apsvarsčius šios kovos memorialas turi būti įgyvendintas.

Nuotraukoje - ATR-Maskvos karas (1654–1667) , lt.wikipedia.org nuotr.