Slaunumas

×slaũnas, -à adj. (4) NdŽ, sláunas (3) NdŽ žr. slaunus: 1. Pls, Plv Jis buvo slaũnas visoj apylinkėj Jž. Slauna mano giminėlė ir be tavo dovanėlių TD46. Slaunas miestas Rygužė Kos170(An). Einam, sesule, slaunañ kermošiun, pasidabodamos jaunų bernelių (d.) Vrn.  slaunai̇̃ 2. Sláunas bernas OZ50. Kas pasimokė, tas buvo slaũnas Ėr. Katro slaunà, tai, būdavo, greit išteka KlbVI104(Mlk). 3. Dėkui tau, motule, dėkui tau, širdele, kad tu mane užauginai tokią slaũną dukrelę (d.) Plm. Ir inėjo slaũnas bernas naujon seklyčėlėn (d.) Čb. Sláunas arklys OZ50. 4. teikiantis malonumą, malonus: Argi neslaunas šiandiej vakarėlis? NS331.

×slaunùs, -i̇̀ (sl.) adj. (4) J, NdŽ, Vdk, Skr, Bsg, Alvt, Brsl 1. plačiai žinomas, garsus, žymus: O kad buvo jaunas, žiūrėk, koks slaunùs kavalierius buvo Žg. Slaunùs Rygos miestelis JV108. Lygius laukelius pėsčia pareisiu, par slaũnų upelį plaukte parplauksiu JD586. Paklausykit seni jauni: ta dainiuška yra slauni MitV283(Šl). Tu, ąžuolėli, slaunùs medeli, kokios gražios tavo šakelės (d.) Srj. 2. turintis gerą vardą, visų gerbiamas: Žmogus slaunùs, kurs tur gerą slavą J. Neslauni̇̀ dukrelė be rūtų kvietkelės JD995.  slaunù n.: Oi, slaunu gražu žalnierėlium būti NS497.  slaũniai adv.: Pažiūrėk dukrelės: ar gražiai parėdyta, ar slaũniai pasodyta Dkš. Tai slauniai neša rūtų vainikėlį LTR(Mrk). 3. puikus, šaunus: Veliuonos vyrai – slaũnūs kavalieriai JV219. Slaunùs paukštelis tas žvirblelis JV736. 4. vertingas, gražus: Tatai slauni žagrelė, reiks jau vogt kumelė NS206. Slaunèsnios drobelės tankiai austos JV859.

×slaunumà sf. (3b) J žr. slaunumas 1: Šėriau žirgelį dėl gražumos, jojau pas mergelę dėl slaunumõs JV115.

×slaunùmas sm. (2) → slaunus:

1. J, NdŽ O kaip nuėjau aš už bernelio, tai ir prapuolė man slaunumė̃lis JD920. Želk, žolelė, riesk, dobilėli, daryk man slaunumė̃lį JV1050.

2. Da už tėvo procią da turi slaunùmą JD6.

3. NdŽ → slaunus 4.

Slaunumas

Славность