Dėstytojas nuovadoje: Jonas Užurka. Nepelnytai Nežeminkime Savęs, Savo Tautos

2019-08-03

Jonas Užurka. Nepelnytai Nežeminkime Savęs, Savo Tautos

Gėdingai vieša moralinių vertybių panieka.

„Noriu pasakyti būsimoms kartoms, kad nesantaika savose gretose smogia stipriau negu užpuoliko kalavijas, o vidiniai nesutarimai plačiai atveria duris išoriniam priešui“ - Suomijos Prezidento ir maršalo Karlo Manerheimo žodžiai.

Nepelnytai nežeminkime savęs, savo Tautos. Nejučiomis kartais ir šiandien pasijuntu tarsi ir vėl gyvenčiau gūdžiais okupacijų metais - paniekinamai daužomi, nukabinami mūsų didvyrių vardai, viešai ginami kolaborantai, prieš akis šmėžuoja išdavikų-kolaborantų vardų gatvės, namai, paminklai, lyg šventieji aukštinami kitataučiai - žydai, čigonai, o mes, lietuviai, aprašomi, vaizduojami tarsi kokie nusikaltėliai, žydšaudžiai, smogikai - atgyja komunistinis šūkis: "Draugai komunistai, literatai, visi sutelktai į kovą prieš buržuazinius nacionalistus". T. Venclova tuoj pat antrina: "Patriotai temoka tik pjudyti". "Jie - jokie partizanai, jie - banditai", ciniškai apkaltinami Laisvės gynėjai leidžiamose vanagaičių, ivaškevičių knygose. "Paminklai okupantams, išdavikams, mūsų Tautos žudikams - istorinis paveldas, saugokime juos įstatymais", - teisinami mūsų Tautos didvyrių žudikai.

Mūsų Valstybė, mūsų didi Tauta per paskutiniuosius amžius patyrė didelį dvasinį ir ypač fizinį genocidą - mūsų Tautą virš šimto metų naikino cariniai okupantai o vėliau pusamžį dar žiauresni sovietiniai bolševikiniai okupantai.

Ir vėl, netgi brangia kraujo kaina, iškovojome Nepriklausomybę. Deja, ne tik kolaborantų palikuonys, sovietinių okupantų ideologijos likučiai, bet ir sostinės meras R. Šimašius [gal valdžios apakintas o gal ir genų šaukiamas] įžūliai viešai bando niekinti mūsų Tautos didvyrius, lig šiol aukština okupantų įamžintus kolaborantus, mūsų Tautos žudikus.

Civilizuotame pasaulyje nuo pat valstybingumo ištakų visais meniniais būdais pagerbiami ir įamžinami tautų, valstybių svarbiausi įvykiai, jų valdovai-kūrėjai, gynėjai-karvedžiai. Išdavikai, kolaborantai, okupantai - smerkiami.

Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai] negi nežinote amžinos pasaulio tiesos, kad žmogus paėmęs net ir ginklą į rankas ginti savo namus, šeimą nuo banditų, žmogus stojęs ginti savo Tautą, Tėvynę, Valstybę nuo nuožmaus žudiko-okupanto besąlygiškai yra gerbtinas narsuolis, didvyris, yra savo Tėvynės patriotas.

Visų laikų Lietuvos Laisvės gynėjai - sukilėliai, partizanai buvo, yra ir bus mums ir ateinančioms kartoms tauraus Laisvės gynėjo-kario pavyzdys. Kariai-gynėjai visur, visada ir per amžius yra ypatingai Tautos gerbiami. Tai pagrįstai teigiu aš kaip mūsų Valstybės gynėjas-karys.

Prašau Jus visus pagrįstai pasvarstyti ir atsakyti [bent jau sau] kodėl jūs ir toliau tęsiate mūsų, [savos?] Tautos dvasinį genocidą? Aš irgi argumentuotai, viešai pareiškiu savo šią nuomonę.

Didžiuokimės savo kilme. Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai] prieš pareiškiant savo nuomonę siūlau įsigilinti į mūsų Tautos istoriją, pamąstyti apie savo kilmę. Atkreipiu Tamistų dėmesį, kad civilizuotame pasaulyje, į kurį mes jau ir vėl sugrįžome, žmonės viešai didžiuojasi savo šeimos, giminės kilme ir ant tų pamatinių vertybių kuria savo ateitį. Mes savo Tautos kilmės šaknį turime tvirtai gilią, tačiau savo šeimų kilmės šaknimis ne visi didžiuojamės.

Sektinas pavyzdys - Nepriklausomybės kūrėjas prof. Vyt. Landsbergis nuo pat pirmų Nepriklausomybės dienų viešai skelbia savo kilmę, didžiuojasi savo tėvais, protėviais. Ir dabartinis Prezidentas G. Nausėda civilizuotai ir viešai didžiuojasi savo kilme, tėvais, protėviais. Didžiuojuosi ir aš savo protėviais Karaliaučiaus karo inžinieriais aristokratais, didžiuojuosi ir seneliu 1919 m. žuvusiu kovose su bolševikais už Lietuvos Nepriklausomybę, didžiuojuosi ir savo tėvais pasmerktais gyventi ir mane auginti žiauriomis sovietinės okupacijos sąlygomis. Didžiuojuosi aš prisidėjęs prie mūsų Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo.

Belieka tik stebėtis, kad šiandieniniai aukšti pareigūnai, politikai savo biografijas pradeda nuo tuščio lapo: gimiau, mokiausi, žmona, vaikai. Negi jūs neturite tėvų, senelių, prosenelių, negi nesididžiuojate savo kilme? Negi norite pamiršti savo protėvius, kilmę? Kodėl? Juk kurti savo Tautos, Valstybės ateitį, gali tik puoselėjantis savo šeimos, giminės kilmę, ja didžiuojantis.

Praeitį vertinkime objektyviai. Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai] turite žinoti, kad žydus nuo visiško išnaikinimo dar gūdžiais viduramžiais išgelbėjo Lietuva - mūsų valdovai, mūsų lietuvių Tauta [kaip kad ir mūsų kaimynai lenkai] priėmė žydus, apgyvendino. Žydams mirtinai sunkiu metu mes, lietuviai, užsitraukdami visos krikščioniškosios Europos pyktį, rizikuodami savo saugumu, ištiesėme ranką, išgelbėjome žydus nuo visiško jų išnaikinimo. O kaip žydai atsidėkojo mums mirtinai sunkiu paskutinių okupacijų laiku?

Štai tik vienas viešas [iš šimtų mūsų Tautos naikinimo] pavyzdys - teroristinių gaujų dalyvių Chaimo Lazaro, Pauliaus Bagrianskio, Abos Kovnerio atsiminimai apie Kaniūkų kaimą ir kaniūkiečių itin žiaurų sunaikinimą. P. Bagrianskio aprašyta, kaip buvo niekinami lavonai, primena komunistinių nusikaltėlių braižą, kai jie, traukdamiesi nuo buvusių sąjungininkų nacių, 1941m. birželio pabaigoje susidorojo su Rainių ir kitais lietuvių kankiniais. Štai tik keli sakiniai iš 1988 m. paskelbtų atsiminimų apie Kaniūkų kaimo žudynes [Pirsumim (Tel Aviv: Publications of the Museum of the Combatants and Partisans), no.65–66 (December 1988):

„Manęs nenustebino, kai 1944 m. mūsų partizanams buvo pranešta, kad eisime pamokyti Kaniūkų kaimą. Mūsų 25 asmenų žydų būriui vadovavo Jakobas Preneris. Supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Tegu tai bus pamoka kitiems kaimams – kad jie gerai pagalvotų prieš nuspręsdami mums priešintis.

... Lygiai vidurnaktį visi buvo nurodytose vietose ir laukė signalo pulti Kaniūkų kaimą. Vieni turėjo padegti trobas, kiti – užtverti kelius iš kaimo. Ir lygiai dvyliktą kaimas suliepsnojo. Tvartuose siaubingai baubė karvės, žviegė kiaulės, žvengė arkliai. Liepsnose girdėjosi bandančių pabėgti kaimo gyventojų klyksmas – šiame košmariškame pragare negalėjai atskirti žmonių riksmo ar balso.

... Magidas užšoko ant akmens ir sušuko: „Mes esame žydai. Mes parodysime, ką galime. Pirmyn, draugai!“ Mačiau kaip vienas iš mūsiškių vidutinio amžiaus moteriškės galvą prispaudęs prie didelio akmens, kitu akmeniu ją daužė. Tai buvo maždaug 22 metų jaunuolis, su kuriuo visą laiką kartu dirbome pogrindyje. Kirsdamas kelią pastebėjau vyriškį, bandantį pabėgti iš kaimo. Aš nuspaudžiau gaiduką. Jis griuvo negyvas... Išvydau siaubingai kraupų vaizdą. Nedidelėje miško laukymėje tysojo pusračiu sumesti įvairaus amžiaus moterų ir vyrų kūnai. Visi buvo nuogi, suversti ant nugarų. Artėdamas pamačiau, kaip vienas mūsų būrio vyras šaudė į kūnų tarpkojus. Šiame žiauriame žaidime dalyvavo visi žydų būrio vyrai – kvatodami, su laukiniu įtūžiu.

Kaimas buvo paskendęs raudonose liepsnose, vis dar girdėjosi sprogimai ir degančių gyvulių keliami garsai. Mačiau gulinčius valstiečių, nušautų bandant pabėgti iš kaimo, kūnus. Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas - sudegę visi žmonės: ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, kiti pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro. Mano būrio žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą... Į bazę grįžome vėlai naktį. Už Kaniūkų sunaikinimą visą naktį gėrė, valgė ir dainavo. Jiems patiko žudyti, griauti, o labiausiai – gerti.

R. Margolis atsiminimuose nurodė, kad puolime prieš Kaniūkus dalyvavo ir Fania Brancovskaja, [sovietmečiu ir vėliau] dirbusi Vilniaus universitete veikiančiame Vilniaus jidiš institute bibliotekininke. Tai paskatino Lietuvos prokurorus apklausti pastarąją kaip liudininkę. Tačiau tai sukėlė isterišką žydų veikėjų, laikančių žydų partizanus neliečiamaisiais, reakciją.

Kitas asmuo, įtariamas nusikaltimais būnant raudonųjų partizanų gretose, o vėliau, 1945 m. kovą dalyvavęs stambioje operacijoje prieš Tigro rinktinės lietuvių partizanus Labanoro girioje, Icchakas Aradas, po daugelio metų ne tik neteisiamas už padarytus nusikaltimus, bet netgi buvo E. Zingerio pakviestas į Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje.

Tuo metu kai šimtai lietuvių, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus, šimtai žydų tautybės žmonių dalyvavo vykdant žiaurų mūsų Tautos genocidą sovietinės okupacijos metais - trėmė, žudė, skundė, plėšikavo...

Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai] nesusitapatinkite su šventaisiais, neteiskite kitų nebūdami teisuoliais, nevadinkite mūsų Tautos žydšaudžiais. Lietuva žydus gelbėjo nuo pražūties ir viduramžiais, ir okupacijų metais. Nė vienas lietuvis viešai nesigyrė, nesididžiavo žydų žudynėmis taip kaip ne tik Kaniūkų žudikai. Neraginu kerštauti o tik labai faktiškai, argumentuotai įvertinkime mūsų bendrus kruvinus istorinius įvykius ir padarykime rimtą išvadą ateičiai. Lenkai, ir ne tik, tai jau daro.

Žmogiškai patariu. Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai] jūs tik su mirusiaisiais ciniškai dorojatės - jie negali patys apsiginti. Šimašiau nedarykit tai ko nesugebate, geriau užsiimkite Zuoku dėl a. a. J. Meko palikimo, tai jūs geriau sugebėsite.

F. Kurlianski, Dušanski ir kt., gyvenantys čia arba sugrįžkite iš svetur su savo bendrais į Lietuvą, pabučiuokite šią žemę... atstatykite ne tik Kaniūkų o ir dešimtis kitų jūsų tėvynainių žiauriai sunaikintų su gyvais žmonėmis mūsų kaimų ir miestelių, sugražinkite tūkstančius ištremtųjų bei jų turtą, kaip kad ir mano senelių, tėvų namus ir turtą, pastatykite savo aukoms atsiprašymo paminklus. O jau tik tada ir Dovydo žvaigždę.

V. Tomaševski, nusisegęs kolorado juostelę, prisimink Lietuvai kruvinuosius 1991m. kai sovietiniai jedinstveninkai ranka rankon su lenkų autonomininkais draskė Vilniaus kraštą, prisimink ir tai, kad mūsų kraują pralieja Medininkuose omonininkai, kurių vadas buvo Česlov Mlynik. Prisimink kaip ir Tamista pats kaip lenkų akcijos atstovas, net euro parlamentarus Vilniun sukvietęs, į šuns dienas klojai mūsų Lietuvą, mūsų Tautą šmeiždamas.

Tamistos rašytojais save vadinantys asmenys - nekurkite savo Tautą dergiančių rašliavų o, kaip ir dera civilizuoto pasaulio kūrėjui, kurkite vertingus, aukštos moralės kūrinius. Na, o jeigu nesugebate tad bent nederkite mūsų Valstybės, mūsų Tautos didvyrių. Dergti savo Tautą, Tėvynę - negarbingiausias veiksmas.

Visi Tamistos įsiklausykite į dvasinio autoriteto popiežius Jonas Paulius II 1993 m. Vilniuje tartus žodžius: „Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę. Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai. Lietuva - yra visų žmogiškų laisvių pagrindas... Ir prie Nepriklausomybės karių kapų meldėsi: „Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius, krauju aplaisčiusius žemę...“

Tamista R. Šimašiau [F. Kukliansky, V. Tomaševski, M. Ivaškevičiau, T. Venclova ir kt., nesubrendę politikai, valdžios atstovai, rašytojų valdyba ir jų ideologiniai bendraminčiai], be Tamistų vyko Tautos Atgimimas, be Tamistų Tauta stovėjo Baltijos kelyje, be Tamistų Sausį gimė krauju apšlakstyta Nepriklausomybė, be Tamistų įžengėme į civilizuotą pasaulį, NATO, be Tamistų mūsų Tauta, Valstybė tvirtai kuria ateitį.

Žirgyne yra žirgai. Bet yra ir jų mėšlas.

Tai tokios mintys lydėjo mane einant K. Škirpos alėja, žvelgiant į Tamistas piktdžiugiškai-pasalūniškai stovinčius it kolorado vabalai prie sudaužytos Generolo Vėtros lentos.

[Ne] pagarbiai

Jonas Užurka, dim. plk. lt., rašytojas, Valstybės gynėjas-karys.

..........................................................................................................................................................................................................

Aš, Eugenijus Paliokas, papildau šį tinklaraščio įrašą šitaip:

Jonas Užurka

(g. 1947 m. gruodžio 7 d. Dusmenyse, Trakų apskritis) – Lietuvos prozininkas, istorinių romanų rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

1965 m. baigė Onuškio vidurinę mokyklą, 1971 m. – Leningrado motošaulių aukštąją karo vadų mokyklą. Dirbo Lietuvos krašto apsaugos sistemoje. Lietuvos krašto apsaugos sistemos kūrėjas, Nepriklausomybės gynėjas-karys.

Savo kūrybą pradėjo 1990 m. kaip publicistas, rašantis apie karą Afganistane ir Lietuvos kariuomenę. 1993 m. išleista pirmoji jo prisiminimų knyga („Kario knyga“).