Schwager Schwieger Litauen

Švogerių teisė.

Neblogai?

Bet gal numigravo ta fokiška teisė nuo savo šaknų?

O mūsų?

Tapti „švogerių respublika“ Lietuvai buvo neišvengiama lemtis nuo pat valstybės atsiradimo – anot istorikų ir politologų, būtent neišvengiama lemtis – nebūtų „švogerizmo“, nebūtų ir tautinės Lietuvos. Toks jau istorijos akibrokštas: valstybės kūrimosi pradžioje buvusios vertybės, taigi artimi, asmeniniai politinio elito ryšiai, dabar tapo smerktinais dalykais, dėl kurių galima sulaukti ne tik prezidentės Dalios Grybauskaitės pagrūmojimų, bet ir tardymų STT kabinetuose.

Tiesa, jau tarpukario Lietuvoje būta kandžių įžvalgų, kad valdžioje atsakingus postus laiko užgulę tarpusavyje giminystės, artimos pažinties ir draugystės ryšiais susiję asmenys. Bet tai buvo daugiau pašaipų, anekdotų objektas, o ne smerktinas reiškinys, dėl kurio gali nukentėti politinė ir tarnybinė karjera.

1918-aisiais Lietuva, kaip tautinė valstybė, buvo sukurta tautos valia – tai faktas. Bet nors šiais laikais skundžiamasi, kad valdžia nutolusi nuo tautos, tarpukariu, ypač po 1926-ųjų perversmo, atotrūkis buvo ne mažesnis. Ir nuolat didėjo artėjant okupacijai.

Svarbiausi valstybės reikalai buvo sprendžiami ne Seime, kuris 1926-aisiais buvo išvaikytas, o 1936 m. išrinktas netiesioginiais rinkimais ir iš esmės pavaldus prezidentui. Pagrindiniai projektai buvo aptariami Prezidentūroje Kaune prie krupniko taurelės, nedideliame artimų žmonių rate. Čia jau ryškios sąsajos su dabartimi, išskyrus tai, kad Prezidentūroje Vilniaus S.Daukanto aikštėje* krupniko nepatiekiama.

* Simono Daukanto aikštė...