2009-10-30

Gardarikė

Būrelio niekaip neišnaikinamų entuziastų dėka rugpjūčio pradžioje jau ketvirtą kartą vyko VšĮ „Birštono Nemunas“ rengiama irklinių laivų šventė, skirta Gintaro keliui paminėti. Šiais metais joje dalyvavo rekordinis irkluotojų skaičius iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Suomijos, organizatorių teigimu pranokęs keturis šimtus. Yrėjai varžėsi ne tik tradicinėse akademinių valčių, baidarių bei kanojų klasėse, bet ir sėdo į senovinius varingų (vikingų) laivus, populiariai vadinamus „Žalčių klase“ dėl pirmagalį puošiančių susiraičiusių slibinų, o taip pat ir į Tolimųjų Rytų tradicijai priskiriamus „drakonus“. Šie laivai savo dydžiu bei irkluotojų skaičiumi toli pranoksta mums įprastas valteles: „žalčius“ irkluoja šešiolika žmonių, vienas vairuoja laivą, o dar vienas užduoda yrio taktą balsu ar mušdamas būgną. Emocinis pakilimas garantuotas ne tik sėdintiems laivėje, bet ir stebintiems reginį nuo kranto.



Rengėjai neketina nuleisti irklų ir kiekvienais metais minėti Gintaro kelią (reikalų žinovai - parašykit lietuvišką Vikipedijos straipsnį, gal tada ir anglakalbiai žinos apie gintarinę Baltiją, o gal ir apie mūsų Kuningo buveinę - "the Kaliningrad Oblast", kuri "is called the Янтарный край") protėvių pačiu geriausiu būdu – kartojant tą kelionę upėmis, kuri mūsų protėviams pelnė duonos kąsnį, plėtė akiratį ir atvėrė prekybos kelius su visu tuometiniu pasauliu. Ką gali žinoti, gal vieną dieną ir vėl irsimės savo upėmis nuo Baltijos iki Juodosios jūrų?

Įdomu pastebėti, kad senasis Gintaro kelias ėjo išimtinai upėmis, kurias supo tankūs miškai. Suprantama, kad klampoti per brūzgynus buvo nepalyginamai sunkiau, nei irtis laivu. Taigi, mūsų protėviai neabejotinai naudojo tiems laikams pažangiausią transporto rūšį. Senoji Sarmatija vadinamos teritorijos gyventojų protauta, atrodo, buvo sudariusi miestų sąjungą, panašią į graikų polius. Tikėtina, kad tie miestai ir paprekiaudavo, ir pakariaudavo tarpusavyje – ko neatsitinka tarp kaimynų? - ir vadinosi Genčia (Genza). Šioji, G kintant į H (pavyzdžių kiek tik nori), tapo tiek organizaciniu, tiek ir vardo prototipu vokiečių pirklių Hanzai, gyvavusiai gerokai vėlesniais laikais. Tuometė prekybos susijusių miestų sąjunga greičiausiai vadinosi rikiuotė arba rikė, o tų miestų valdytojai – tuo pačiu ir karo vadai – rikiai. Taip galima paaiškinti ir senosios prokalbės žodžio „gorod, grad“ (išlikęs rasų / rusų kalboje) kilmę: miestas visų pirma yra aptverta ir ginama vieta, „gardas“. Beje, žmogus, einantis sargyba, angliškai ir šiandien tariamas „gard“(rašoma „guard“), valdovo apsaugos pulkas paprastai vadinamas gvardija. Taigi, šioji miestų rikiuotė galėjo vadintis Gardarikė. Pavadinimas sutinkamas įvairiuose šaltiniuose, tačiau apeinamas lanku daugelio istorikų tuo pretekstu, kad nėra rašytinių šaltinių. Mat Gardarikės priešai savo metraščiuose neužrašė nieko, kas toje šalyje buvo gero, užtat nepamiršo paminėti vieno vyskupo, kuris „buvo galvon trenktas“, mat leido sau atvykęs į svečius sumesti į ugnį šeimininkų dievų atvaizdus. Taip ir skaičiuojam savo „gimtadienį“ nuo tos datos, ir gyvename labiau pasitikėdami svečia ideologija, nei sava išmintimi, kurią dabar jau savomis rankomis apariame ir apakėjame, kad tik nieko neliktų.

Tebūnie tai tik graži legenda, o gal ir prielaida neparašytam mūsų tautos epui, kad Kijevo Rasos kunigaikštienė Olga vos kiek kitaip liežuvį burnoje verčiantiems gentainiams buvo Algė, pirmasis caras Rurikas – (Va) rų- rikis. Na ir kas, kad išlikusiuose metraščiuose taip nerašoma? O gal būta ir neišlikusių? Ar kas abejoja, kad Mozė buvo žydas dėl to, kad jis minimas išimtinai tik Biblijoje, kurios istoriškumas daugeliu atžvilgių labiau nei ginčytinas? Ir jau tikrai nebūtina sukti akių į šalį ir vaizduoti baudžiauninikišką kuklumą su tuo nelemtuoju „ką jūs, ką jūs“, kai kalba užeina apie ikikrikščioniškąją Lietuvą. Ir jau visiška nesąmonė sakyti, kad žmogus, gerbiantis jį supančią aplinką ir gyvenantis vienu ritmu su gamta yra stabmeldys ir „šeškų garbintojas“, kaip neseniai skaičiau kažkokiame viešojoje erdvėje prašmėžavusiame straipsnyje. Iki kokio laipsnio reikia nukvakti, kad imtum teigti, jog sintetinio maisto ir kokios nors iš galimų kolų vengiantis žmogus galvoja, jog šeškas yra dievas? O juk nukvankama ir dar daugiau...

Man atrodo, kad čia ne tiek - juo labiau ne tik - dviejų tikėjimų, o veikiau dviejų kultūrų su sava filosofija ir požiūriu į kūriniją, susidūrimas. Imperinės Romos, užvaldžiusios aplinkinius kraštus ginklu ir tiesusios sausumos kelius, ir laisvūniškos Gardarikės, su jos prekyba ir mainų vietomis – miestais (mainai – Maincas – Minskas / Mainiškės) ir vandens keliais. Krikščionybė mus pasiekė irgi jau kaip valstybinė religija, t.y. savo imperine forma, o ne tuo pavidalu, kuriuo ji gyvavo kelis pirmuosius šimtmečius, kol priklausė Dievui, o ne Ciesoriui. Galime tik atsidusti, kad sulig teiginiu „visa valdžia iš Dievo“ ji ėmė skelbti veikiau Ciesoriaus, nei Dievo žodį, pastarąjį dažnai naudodama tik kaip teorinį argumentą ar propagandos įrankį, siekiant perdėm žemiško tikslo.

Gražiai eina, žaltys
!

Tik Mozės pasekėjų iš Holivudo vikingams pritaisytus ragus būtų geriau Mozei ir palikti.

O mūsų istorikai, matyt, dėl savo "antpečių žvaigždučių", dėl regalijų, kurias anksčiau Maskva, o dabar Romos imperijos paveldėtojai dalina, pasirengę visą protėvių atminimą aniems atiduoti.

Tyli apie Gardarikę it burnas kas būtų užsiuvęs.

Kai regalijos rūpi, teisybė pamirštama.

Žiūriu per The History Channel BBC darbo filmą apie britų valdovus, kuris baigiasi žodžiais: vėlyvieji viduramžiai baigėsi parlamento valdoma laisva visuomene, kurioje nebeįmanoma buvo atskirti prieš 500 metų buvusiojo tarno arba vergo nuo jų pono.

"Skiedžia" bibisiukai ir neraudonuoja.

Garðaríki (Anglicized Gardariki or Gardarike) or Garðaveldi is the Old Norse term used in medieval times for the states of Rus' Khaganate and Kievan Rus'.

Ot "varo"!

Nepatiko senovės skandinavams Rusijos chanato pavadinimas, sumanė pervadinti - Gardarike.

Kodėl būtent taip - angliška Vikipedija neaiškina.

Užtat galima suprastim kad tie skandinavai norėjo rusams įsiteikti:

The meaning of the word Garðaríki is usually interpreted as "the kingdom of cities", or "the realm of towns" [3], which probably referred to a chain of Norse forts along the Volkhov River, starting with Lyubsha and Ladoga. Gardar contains the same root as Slavic gord ("town") and English garden.

Truputį susipainiojo, vietoj "gorod" parašė "gord", bet nieko, neblogai.

Taip galvojo skandinavai - pyksta rusai ant totorių, tai anų chanatą pavadinsim rusišku žodžiu.

Kad rusams labiau patiktume.

O Rytų karalystę ("Eastern realm") tie skandinavai pavadino Austrríki.

Šitą reiktų prisiminti.

Kodėl -riki, vėliau pasiaiškinsim, o kodėl Austr- tai aišku - aušra iš rytų pareina.

Va jums dar viena Tekančios Saulės šalis.

Kad Kaunagardas - senasis Kijevo vardas - irgi prisiminkim:

As the Varangians dealt mainly with Northern Russian lands, their sagas regard the city of Holmsgardr (Holmgarðr, Novgorod the Great) as the capital of Gardariki. Other local towns mentioned in the sagas are Aldeigjuborg (Old Ladoga), Kœnugarðr (Kiev), Pallteskja (Polotsk), Smaleskja (Smolensk), Súrsdalar (Suzdal), Móramar (Murom), and Ráðstofa (Rostov).

As the Varangians dealt mainly with Northern Russian lands...

Variagai (sen. skand. Væringjar, rus. Варяги) - vikingai, IX-X a. keliavę po Rytų Europą (dabartinę Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją). Vertėsi prekyba, plėšikavimu. Volgos upe pasiekdavo Kaspijos jūrą, Dniepru - Konstantinopolį.

Nieko neprimena?

Nepanašu į pastaruosius mūsų dešimtmečius?

Turėjo sveikatos, tai ir varė.

IX a. jie valdė Volgos prekybos kelią tarp Gardarikio (šiaurės Rusijos) ir Serklando (vidurio Rusijos) į Abasidų Kalifatą. Vėliau Volgos prekybos kelio reikšmė sumenko, tačiau suklestėjo prekybinis maršrutas Dniepro upe ir Juodąja jūra (vad. Kelias iš variagų pas graikus).

Va, ir lietuviškas Gardarikis atsirado.

Vyras.

Bet moteris - šiaurės Rusija.

Ir lietuviškas Gintaro kelias atsirado.

Tik pavadintas Keliu iš variagų pas graikus (Путь из варяг в греки) - kad liežuvis nenulūžtų, teisybę pasakius.

Jau geriau rusiškai pašnekėti, negu teisybę pasakyti.

Tuo keliu plaukiojo vikingai, gink Dieve, tik ne varingiai.

Numerous Proto-Norse words have survived largely unchanged as borrowings in Baltic-Finnic languages. Some of these words are (with the reconstructed form in P-N): rõngas (Estonian)/rengas (Finnish) < *hrengaz (ring), kuningas (Estonian, Finnish) < *kuningaz (king), ruhtinas (Finnish) < *druhtinaz (sv. drott), silt (Estonian) < *skild (tag, token), märk/ama (Estonian) < *mērke (to spot, to catch sight of), riik (Estonian) < *rik (state, land, commonwealth), väärt (Estonian) < *vaērd (worth), kapp (Estonian) / "kaappi" (Finnish) < *skap (chest of drawers; shelf)

Matai, pasiskolinom mes savo kuningą iš senovės skandinavų, tik, kažkodėl, pasiuntėm jį bažnyčion, o ne valdovo sostan sėdėti.

Kas per mada buvo lietuviškas galūnes pritaisyti - rengas, ruhtinas?

O gal tas rengas - tai mūsų ringės, kur kaimo viryklėj puodo skylę uždengia?

Kapp, kappi?

Mes kapan savo miruosiusius kavojam, o suomiai su estais - saldainius nuo vaikų slepia, mat, kapp, kappi pas juos - komoda.

Matai, estai su suomiais savo riik, rik iš senobinių žuvėdų paėmė, o mes, matyt, savo rikius jau iš jų persiskolinom.

Tas pats nutiko su mūsų verte - väärt, vaērd.

Interesna, ar anie turi vertingų dalykų, ar vertę nustato vertindami, ar bevertindami pavarto dalykus kaip mes, ar ne?

Reiktų jų paklaust.

Vertė - vertinti - vertingas - vartyti - vertintojas.

Silpnai.

Tik vertingą pavadino "pilnu vertės", o daugiau tai blūdija po pūdymus.

Bet vistiek įdomūs tie senovės skandinavai.

Visvaldą už karalių paėmė:

Vissavald (king from Garðaríki, King Olaf Trygvason's Saga ).

Kad valdytų visa ką.

Hreggviðr - ne Regvidas sykiais?

O Ráðbarðr - Radbertas?

Savo pagonišką dievą Odin tie skandinavai anksčiau *Wōđanaz or *Wōđinaz vadino.

Vandenis?

Suprantama, vandenais beplaukiojant su Vandeniu reikia gerai sutarti.

Pirmieji du čia išvardinti Gardarikės valdovai - to Vandenio sūnūs.

O savo Vandenį-Odiną kadaise iš gudų kildino:

An obsolete alternative etymology, which has been adhered to by many early writers including Heinrich Cornelius Agrippa in his Libri tres de occulta philosophia, is to give it the same root as the word god itself, from its Proto-Germanic form *ǥuđ-. This is not tenable today according to most modern academics, except for the Lombardic name Godan, which may go back to *ǥuđanaz (see also goði, gaut, god).

Dar vienas iš pelkių!

Jei jau Odinas iš gudų...

Tai jau tie gudai!

Skandinavam dievą davė, ir graikam, ir trojėnam.

A здесь что нагoрoдили?

Гардарика (исл. Garðaríka или Garðavelda, швед. Gårdarike) — древнее скандинавское название Древнерусского государства, использовавшееся викингами в средние века. Так называли «страну городов», вероятно, подразумевая Новгородскую землю или цепочку древнескандинавских крепостей от Любицы и Ладоги вдоль реки Волхов.

Слово сформировано по модели X+ríki (государство, страна), служившей для обозначения государства. В основе топонима лежит корень garđ- (родственный индоевропейскому gard-), имеющий значение 1) «ограда, забор, укрепление», 2) «двор, огороженное пространство», 3) «двор, владение, хутор (в Исландии), дом (в Норвегии)» . Здесь «город» в смысле «крепость, укрепление». Родство скандинавского «гард» и древнерусского «городъ, градъ» сыграло немаловажную роль в формировании топонима Гардарики.

Rusų, pasirodo, ta Gardarikė. Teisybė, kažkodėl senoviškų skandinaviškų tvirtovių pristatyta...

Топоним Гардарика
впервые встречается в географическом сочинении последней четверти XII в. Также он нашёл отражение в сводах королевских саг записи первой трети XIII в. По мнению Ф. А. Брауна, форма Garðaríki является творением исландцев, записывавших саги (начиная с конца XII в.).

Tas rikis, kuris rusiškame X+ríki liko nepakomentuotas - mūsų prūsų rikis.

O kodėl ta Gardarikė dar ir Garðavelda vadinta buvo, rusiška Vikipedija išvis neaiškina.

O tie skandinavai, kurių garde rusai pasiryžę savo protėvius palikti, patys pavadinimo tai senovės Rusiai (Garđar) nesugalvojo - pasiprašė islandų.

Sunku gal patiems vardą sugalvoti buvo, gal islandai labai galvoti buvo...

Tai tie islandai pagalvojo, pagalvojo, ir sako: vadinkit Gardarike arba Gardavelda, kaip labiau patinka.

Skandinavai užsirašė abudu vardu, kad nepamirštų, ir vadino tai tuo, tai anuo, kaip užeina.

O kodėl tie islandai tokius vardus sugalvojo?

Gal todėl, kad ir britų valdovai vadinosi Bretwalda?

Anais laikais kokia tai mada buvo visur kur "a la" lietuviškai šnekėti, sakant...

Ir britai, ir skandinavai, ir germancai savo valdas lietuviškai - valdomis - vadino, o vadus - kuningais, ir ką tu jiems dabar padarysi - negi uždrausi?

Tegu sau.

O čia tai geras:

Гардарика — более позднее в хронологическом плане название, постепенно вытеснившее в письменных источниках первоначальный топоним Garđar (не следует путать его с Garđr — сокращенной формы от обозначения Константинополя, или Miklagarđr).

Ir Konstantinopoly pirmą gardą paspėta padirbti!

Ar labai darbščių mūsų protėvių būta ar labai plačiai gyventa?

Kaip manot?

Šitai irgi pravartu žinoti:

Carigrad je stari slavenski naziv za Konstantinopolj, a kasnije i Istanbul. Riječ car je slavenski oblik za latinsku riječ caesar, "cezar." Pošto je Konstantin Veliki osnovao Konstantinopolj ("Konstantinov grad") i pošto je on bio cezar, tj. car Rimskog carstva, grad je postao poznat kao "Carigrad."

Tai gal Konstantinas Didysis pasiėmė plaktuką, cviekų saujon, ir sukalė pirmą gardą Miklagarde?

Tarkim, bet kodėl taip keistai pavadino - ne Konstantingardu, o Miklagardu?

Ai, jis gi Konstantinopoliu savo kūrinį pavadino!

Pamiršau...

Koks dar polis?

Sukalė ne gardą Konstantinas, o miestą iškart tuščioj vietoj padirbo?

Ar nukariavo Miklagardą?

Nei tas nei anas, pasirodo, tiesiog jo vardu tą miestą po mirties pavadino.

O gimė jis Niše, dabartinėj Serbijoj.

Kur nemažai mūsų tautiečių griūvant sovietams pabuvojo.

Turguj.

Ir man tada teko.

Vis tų pačių žaidimų nenustojam žaisti...

Miklagardas - gardas, kur mikliai suktis reikia.

Patys pažiūrėkit, kokioj vietoj tas Miklagardas-Stambulas yra - visokie keliai kertasi.

Prekyba.

Kas ką "perspjauna" - mūsų šiandienis Miklagardas-Gariūnai ar Stambulas?

Tai kas, galų gale, tą gardą dabartiniam Stambule sukalė?

Graikai sako, kad Byzas sukalė.

Sako, kad anas buvo Poseidono sūnūs.

Na va, dar vienas Vandenio sūnus atsirado.

Išties, jei jau mūsų istorikams rankos nekyla lietuvišką Vikipedijos straipsnį apie Gardarikę parašyti, tai ryžkitės kas nors ir vietoj jų parašykit.

O tai, žiūrėkit, kas darosi, jau ir Gardarikės sostinė baigia Naugardan nukeliaut:

Скандинавы, имевшие дело, в основном, с северной частью Руси, в сагах рассматривают Великий Новгород (Hólmgarđr) как столицу Гардарики.

Maždaug tokia saga: seniai seniai, senų senovėj, Gediminas susapnavo geležinį vilką bestaugiantį, nubudęs iškratė iš lizdo Lizdeiką, ir tasai patarė Gediminui pastatyti Naujininkus, ir šiteipos radosi senasis Vilnius.

Geriau šitokios sagos niekam nepasakoti...

До этого времени (в X—XII вв.) на всем Скандинавском полуострове для обозначения Руси использовалась форма Garđar.

Tie skandinavai tai po truputį geraimanais patapo - tik ir žiūri, kad "gerai man būtų".

Veskit, rusai, savo protėvius laukan iš to jų Garđar.

Kitokią baiką pabajinsiu.

И в то время некий воевода новгородский именем Гостомысл скончевает свое житие и созва вся владелца Новагорода и рсчс им: «О мужие новгородци, совет даю вам аз, яко да пошлете в Прускую землю мужа мудры, призовите от тамо сущих родов владелца себе». Они же шсдшс в Прускую землю и обрегоша тамо некоего князя именем Рюрика, суща от рода римскаго Августа царя'. И мояиша князя Рюрика посланници от всех новгородцев, дабы шел к «им княжити.

Kaip legendos sako, gyventa kadaise laisvai. Paskui šmikių radosi, bevelyjančių svetima pagrobti. Kai jų gaujos ėmė didesnės darytis, teko rikiams didelį tvirtą gardą tverti, jame šeimynas ir mantą slėpti ir iš to gardo gintis su savo ginklais nuo tų razbainikų.

Anglų "guard" iki dabar garde tebestovi.

O savo "garden" anglai aptverti irgi nepamiršta, mėgsta tvoras.

Tie gardai didėjo, pakol pavirto miestais, kurie, patys matot, anksčiau vadinti -gardais, - gardukais, paskui slavų -grad'ais, -grudok'ais, kaip ir seniau, aptvertais, tik dar stipresnėm gynybinėm sienom.

Kas puolė?

Vis tie patys, kurie vis svetimo gviešiasi, vis vergijon taikosi įkinkyti.

Kurie, kai pasprunkam iš vienų jų pinklių, kitas rezga.

Kurie, galop, pinigų piramidę pastatė ir mus visus joje apgyvendino.

Reikia iš šiuolaikinės vergijos išsivaduoti, visiems kartu.

Ar gal kas norit pasilikti?

Garde gardu, kriu kriu...

Šarangė varangė po lova susirangė.

Kas?

Šuo?

O gal žaltys?

3 komentarai:

karmenas rašė...

Matau, "labai aktuali" tema - nė vieno komentaro.
Alkaniems, "vertybių" skalės viršūnėje - bulka, visi tautiniai ir kiti politiniai reikalai - palauks...

Tuom ir išsiduodama, kad dabartiniai LT gyventojai - dinastiniai baudžiaunikai, nesugebantys susivienyti ir žiūrintys, kad tik patiems (kiekvienam atskirai) gerai būtų ("gerai man" - vienžo - germanai).

Man, kaip nelietuviui, iš šono visa tai puikiausiai matyt. Kiti - irgi ne akli. Kaip sakoma: "durną ir bažnyčioj..."

Tai ir muš, kil durni bus.

Rerum scriptor rašė...

Nelabai aišku kokią čia idėją norėta tuo pasakojimu paskleisti? Ar kad, kur tik randami visokie gard... — į visą tai turėtumėme pretenduoti mes — lietuviai? Jei taip, tai čia nepamatuotos pretenzijos. Visi tie gard..., vald... tėra tik nuorodos į miglose skendinčią indoeuropiečių priešistorę. Ar mes esame tikresni indoeuropiečiai už kitus ir turime daugiau teisių į tą priešistorę? Tikrai ne.

Eugenijus Paliokas rašė...

Sciptori rerum: gard ir vald - jei mokam geriau paaiškint, negu pasaulio reikalų aiškintojai aiškina ar netgi jų pasekėjai metraštininkai aprašo - tai gal mūsų, mūsų protėvių?