Karališkasis miestas

"Klasikos" radijas širyt viktoriną rengė, sužinojau, kad Lietuvos Respublikoj yra vienas Karališkasis Miestas.

Miesto pradžia laikomi 1252 metai. Tuomet Dangės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubė gyvenvietę ir jos vietoje pastatė Memelburgo pilį, prie kurios kūrėsi miestas.

Ačiū.

O tai tebebūtume nenusiaubti gyvenę gyvenvietėj, ne mieste.

Įtariu, kad Kunegsgarbe Nemunas nuseko, todėl šitie kūrėjai kūrė.

O už Karališkojo Miesto titulą, "Klasikos" radijo nuomone, klaipėdiškiai turėtų Napoleonui padėkot.

Kai Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas šiaurės rytuose, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn. Klaipėda tapo laikina Prūsijos karalių rezidencija.

Tuometinė Klaipėda ir kultūrine prasme negalėjo daryti įspūdžio išsilavinusiai Luizei.

Vis dar ne?

Vienintelis laisvas miestas, o nekultūringas.

Karalienei Klaipėda priminė tas dienas, kai ji su vyru 1802 m. birželį čia pasveikino Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

Lietuvos didijį kunigaikštį: 1807-1812 m. buvo svarstoma, ar verta atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, pavaldžią Aleksandrui.

Gal kalbėjo, kaip sekasi mus valdyt, gal apie būsimąją Šventąją Sąjungą kalbėjo?

Bet, matyt, kiti dalykai jiems rūpėjo.

Mat, kas tuo metu nutiko.

Bet sugrįžkim į Klaipėdą.

Karališkoji pora prisidėjo prie miesto tvarkymo bei gražinimo, rūpinosi vargšais.

Štai ji.

Klaipėdoje praleisti metai žymėjo ir reikšmingų reformų pradžią: čia buvo paskelbta apie valstiečių išvadavimą iš baudžiavos, vykdoma universitetų reforma. Karalienė Luizė rėmė Prūsijai reikalingas reformas, ji tapo pouliari „Prūsų Lietuvoje“.

Gal patys buvo baudžiavon įklimpę?

Yra Lietuvoj Karališkas Miestas!

Ne šitas.

Ir ne šitas.

KlaipėdaMėmelis.

Baudžiava, įteisinta

Palūkanos – mokestis už naudojimąsi kito pinigais.

Palyginkim.

Baudžiava – įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą. Įvairiose šalyse galiojo ir papildomi valstiečių teisių apribojimai (senjoro teisė į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisė, senjoro teisė bausti valstietį).

O koks mokestis už galimybę naudotis?

Užteks pavalgytiėsti duoti.

Nes galimybė naudotis įteisinta.

Įteisinta galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą.

Teisė į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisė...

Gal nesinaudojo, juk tik galimybę naudotis turėjo?

Kokie raštininkai - mokestis už naudojimąsi ir galimybė naudotis...

Rašyta lyg mūsų Seimo - ką tik vadinti feodalais patapo senjorais.

Teisintojai.

Įteisinta:)

Baudžiava.

Kunigystė, nes pirmieji dvarai - božnicos.

Feodalai.

Propinacija.

Bažnytiniai ir vienuolynų dvarai pradėjo kurtis anksčiau už kitus, po 1387 m. Lietuvos krikšto.

Pakrikštijo...

Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančia ūkiniu santykiu forma baudžiava tapo XIV-XV a., tuo tarpu Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (galutinai išnyko XV-XVIII a.).

Čia vėliau suvarė dvaruosna, vėliau ir paleido...

Kas žinot kitokių feodalų Lietuvoj apart kunigų, vienuolių ir bajorų?

Gal dar bajorams prilygintieji, bet jų verslai kiti.

Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais, kai vergai tapo libertinais, suteikus jiems dalinę laisvę, o laisviesiems bendruomeninikams apribota dalis teisių. VII-IX a. Vidurio ir Vakarų Europoje valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima, daugiausiai baudžiauninkų buvo Prancūzijoje, tuo tarpu Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje) jų nebuvo visai.

O Lietuvoj buvo, po 1387 m. Lietuvos krikšto.

Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais, kai vergai tapo libertinais, suteikus jiems dalinę laisvę...

O Lietuvoj, atvirkščiai, laisvę atėmus:

X–XI a. sandūroje aisčiai skyrėsi nuo gretimų kraštų kaip diena ir naktis.

Jie krikščioniškų tautų bendrijoje buvę lyg sala jūroje: dar laikėsi pagonių tikėjimo ir papročių, atkakliai gynėsi nuo antpuolių, dar jautėsi saugūs.

Kaimynai puldavę jų žemes, bet nelabai sėkmingai.

Neužsibūdavo čia nei vikingai, nei slavai, nei danai.

Apie 1020 m. pastarieji laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai nepakenčia jokių ponų.“

Palemonas

Palyginau lituus su Arono lazda, o Audrius Palemoną pritaisė...

Plėšikai lietuviai ir jų žemė, pasidalyta Palemono sūnų, kaip koks pyragas.

Šaltiniai patikimi: vokiečių kilmės dvasininko (ne kokio pagonies) Henriko Latvio Livonijos kronika, Jan Długosz, katalikų hierarchas, Vaitiekus Vijūkas-Kojelavičius, vienuolis jėzuitas.

Lietuvių kalbos žodynas žino tik vieną palemoną:

palemònas sm. (2) NdŽ bot. vaistinis daugiametis palemoninių šeimos augalas (Polemonium): Palemonas mėlynasis (P. caeruleum) P, LBŽ. Pražydo gražūs palemonai rš.

Nepanoro tam 20-ties tomų žodyne lietuviai romėniška kilme prieš rusus pasididžiuot.

Palemonas pradėjo kurtis 1862 m. nutiesus Vilniaus-Kauno geležinkelio liniją dešiniajame Kauno marių (jų tada nebuvo) Nemuno krante.

Nerūpi tiem lietuviam romėniška kilmė nėkiek.

Palemone yra Vieškūnų piliakalnis.

Kur ta atmintis apie kilmingą pabėgėlį romėną Palemoną?

Visažinių anglakalbių paklauskim.

The Palemonids were a legendary dynasty of Grand Dukes of the Grand Duchy of Lithuania and Ruthenia. The legend was born in the 15th or 16th century as proof that Lithuanians and the Grand Duchy are of Roman origins.

In the chronicle, Palemon (Could be Polemon II of Pontus, which was relative to Nero), a relative of Roman Emperor Nero, escaped Rome with 500 noble families

Polemon II of Pontus.

Who served as a Roman Client King of Pontus, Colchis and Cilicia.

Pontas.

Polemon Eupator (Greek: Πολέμων Εύπάτωρ his epithet Eupator means in Greek "born of a noble father") was a Prince from Anatolia who lived in the Roman Empire in the 1st century.)

Anatolijoj pirmos monetos nukaltos, kurios galop išstūmė mūsų gintarą.

Around 50, Polemon II was attracted to the wealth and beauty of the Judean princess Julia Berenice, whom he had met in Tiberias during a visit to King Agrippa I. Berenice in turn wanted to marry Polemon II to end rumors that she and her brother were committing incest. Berenice was previously widowed in 48 when her second husband, her paternal uncle Herod of Chalcis, died. She had two sons by him, Berenicianus and Hyrcanus. Berenice however set the condition that Polemon II had to convert to Judaism, which included undergoing the rite of circumcision, before marriage. Polemon II assented, and the marriage went ahead. It did not last long however, and Berenice left Pontus with her sons and returned to the court of her brother. Polemon II abandoned Judaism and, according to the legend of Bartholomew the Apostle, he accepted Christianity, but only to become a pagan again.

Πολέμων.

Kaip?

Ar tik nebus mums Palemoną piršę gerai reikalą išmanantieji?

Tie, kurie juodą baltu geba vaizduot?

Istorijos klastojimo meistrai.

Henry Singleton

Palemon and Lavinia c.1792

The rural lovers Palemon and Lavinia appear in Thomson’s Autumn; they are adapted from the Biblical story of Ruth and Boaz. Palemon, a gentleman (?), professes his love for the country girl Lavinia, in a harvest-time setting.

The baby girl name Palemon...